Žemės arimas

Šitos bitės, kamanės,
Šita amžių galybė,
Virš apgriuvusių kaimų
Rausva amžinybė.
Atsiverkite, žaros,
Man į amžius senus,–
Iškėtojęs sparnus,
Strazdas Lietuvą aria.
Gėriukėliai po pievas.
Plaukia upės. Kalnai.
Danguje dyvinai
Žydi saulė ir dievas.
Tarp dangaus ir tarp žemės
Žalio paukščio sparnai.
Bliauna jaučiai tenai.
Verkia vaikas. Sutemus
Vyras, paukštis, poetas
Dar ilgai ieško peno –
Viešpatie mano,
Kokios baisios jo pėdos!
O iš rūko lyg sapno
Kyla mano tėvynė –
Senas laikas ir samanos –
Lietuva baudžiavinė.
Kaulakys. Kamarnykas.
Dominykas. Siratos.
Vyžos. Senas giesmynas.
Ir Drazdauskas, ir Strazdas
Žalią sparną ištiesia,
Kad net saulė – žalia,
Jo šešėlis žole –
Šviesios bangos per Lietuvą.
Tiek regėjimuos šėlus –
Mėnuo – miškas – rasa
Lietuva – ji visa –
Dideliam jo šešėly.
Spurda, lekia gyvybė,
Eidama spirale.
Viršum jos – begalybė,
O kentauras – šalia.

Vasaros vakaras

Nenuskriauski to atviro vakaro,
Baltą žydintį medį išsaugok.
Toks didžiulis geltonas saulėlydis
Už nutilusių girių išaugo.

Ir jauti lyg nelaimę, lyg liūdesį,
Tarsi ten, už liepsnojančio skliauto,
Ieško geras, jau pamirštas milžinas
Savo krašto, seniai nukariauto.

O čionai jau pabunda šikšnosparniai –
Pusė paukščio ir pusė pelės.
Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,
Šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių
Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.
Bet vis vien mes rašysim eilėraščius
Apie laimę ir saulę kviečiuos.

Ir išburs gerą derlių šią vasarą
Mažos griežlės tankymėj javų.
... Mėnesiena – kaip skrendantis ežeras –
Nusileidžia ant mūsų galvų.

Snaudžia platūs laukai. Miega vieškeliai.
Ir praeina aitrus graudulys.
Tyliai gieda pilka kaip lakštingala
Mūsų skausmo ir džiaugsmo šalis.

poilsis I

tiek dienų tiek naktų viens į kitą keliavę ilgai
aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai

mano amžinas prieše mes geriam iš upės vienos
ir ranka ta pati mums žirgus vakare nubalnos

ir staiga mus sutaikys vienovėj drauge su mumis
atsiklaupus prie upės ištroškusi mūsų mirtis

Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.

Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.

Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį – votį,
tylėdama džiaustys rūbus.

Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus

į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.

Vaikų žemė

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,

nesvarstydami - kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes esame suaugę,
o vieni mes irgi kaip vaikai.

Epigrama sau

Dairosi dievas nuo kalno – kažko

jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?

Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus nežemišku svoriu.
Na ką gi, – sakysiu jam, – viešpatie, bausk:
Gyvenau. Ir dar noriu.

Palinkęs į meilę žmogau

Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.

Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.

Sezonas baigtas

Sezonas baigtas,
Suteneriai išsiveža kekšes,
Raguotus vyrus į lagaminus pakuoja žmonos,
Turistų piniginių tuštuma
Jau liudija, kad vietiniai kapitalistai sotūs.

Sezonas baigtas,
Tik vėjas paskutines plaštakes
Paversti bando vakarykščiais lapais kalendoriaus:
Tačiau stebuklams tinka dykuma 
Tvarkingiems buržua netinka netvarka kurorte.

Sezonas baigtas,
Vienišystė gaubia gatveles,
Šešėliais dengiasi skveriukai, barai, paviljonai,
Sugrįšite namo. Čia liks dykra
Poezijai plytėti. Balius baigės, ponios, ponai.

apie laukimą

ugniakuras –

jautrūs geležčių šešėliai
        šokantys sienose –
tai tiktai vienas
             iš prietaisų
spąstų sakykim ateinantiems...
žinoma baidosi
        kvėpsnio kiekvieno
paukščiai pagalvėse mano
kur šitiek laiko tarnavo
kaip neramus bet vienintelis sapnas
        šaknijas keroti
    varvekliai mano maldų
nutįsę nuo lubų
        bent jau žvilgsniu
                      užkliudys
bent jau dubenį
ant mano galvos garuojantį –
na kad ir šnerves
             ar nuojautą
na bent juokais bent
             meluodamas
gal lyžtels man veidą vėjas –
        – – – nieks neateis –
    – – niekas niekur
    nebuvo
        išėjęs.

poilsis II

va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
mes jau regim seniai ko visvien neišvengsim patirti
kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal

mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
(aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)

baltas mėnulis

baltas baltų mėnulis virš kopų
tokio dar niekada nemačiau
loja lapė ir šitaip susopa
viskas baigias prapuola tačiau

gal tiesa kad per šimtmečius lieka
ta vienybės skaidra kai žvelgiau
į mėnulį virš kopų ir nieko
negi nieko nelieka daugiau

praeinantis ruduo

vėl saulelė išgaišo
vėl miškais atkeliavo ruduo
poetėliai iškvaišę
dar žiūrėjo kaip dega vanduo

ir lietus prasidėjo
ir nugelto berželio plaukai
ir šviesa nuriedėjo
rudeniop iškeliavo laukai

pasinėrė į Letą
o galėjo dar kiek ir pabūt
kaip prieš dešimtį metų
prieš penkiolika metų turbūt

kai ruduo ir vienatvė
rodės niekad oi niekad nevys
o į temstančią gatvę
išsvyruodavo beržas Širvys

Atverk į savo sielą langą

Atverk į savo sielą langą,
Pažvelk pro jį – stiklai nenuplauti,
Kiekvienas žvilgsnis lyg į dangų,
Kur debesys balti, balti.
Kur paukštis karpo skaidrų mėlį,
Sidabro pušys rymo pilnaty,
Žvaigždė, kur nukrenta į smėlį,
Jos ieškai ir neatrandi.
Tenai, kur marios rėžia krantą
Ir žemė dūsauja nakčia,
Tenai, kur niekas nesupranta
Kalbos – jei siela negyva.
Atverk į savo sielą langą,
Stiklus nuplauki ežerų vėsa,
Tegul kiekvienas, kurs tave aplanko,
Pro jį pamato, kad ji – gyva.
Atverk į savo sielą langą...

Mūsų privati visata

Padovanok dangau man dar truputį laiko
Kad išlaižytų užsibuvusias žaizdas
Linksmybės iki ryto be proto ir be saiko
Pakolei mes dar girdime vieni kitų dainas

Padovanok dangau man dar truputį šventės
Su sąlyga pasenti ir išeit kartu
Gyvenimas tai taurė, kurią smagu pakelti
Ir ligi pat pirmų gaidžių kentėt nuo pagirių

Bet tai mūsų atrasta privati visata
Pilna juodų skylių ir palydovų
Kas atsakys, kas mus pakvietė čia
Kokia meilės kalba ir aprangos kodas?

Padovanok dangau man dar truputį meilės
Aš užsiimčiau eilę ties jos pradžių pradžia
Ach kur ji prasidėjo, ir kada tai baigės
Ach koks gi skirtumas kai už tvoros pasaulio pabaiga

Padovanok dangau man visko po truputį
Saulės, žemės, oro ir rasotų pievų
Jau vėlu, bet leiskite man dar šiek tiek pabūti
Aš šiandien taip arti tavęs, bet taip toli nuo Dievo

Mylinčiųjų vynas

Ta pieva už kalvos nepasibaigia 

linai nugrimzta į upokšnio slėnį 

kur du užsnūdę krūmuos paukščiai 

laimingom savo plunksnom susiliečia 

jie kaip ir mes kaip du balti šešėliai 

kurie lėtai per aukštą žolę plaukia 

jie kaip ir mes pro vienas kitą pažiūrėję 

išgirsta lyg atodūsį lyg balsą 

mes geriam tyrą savo verksmo vyną 

ir du žiedai ištirpsta mūsų taurėj 

ir žiedlapiais sujungia mūsų lūpas 

nebeišvengiamas kaip upės krantas 

nėra dar mūsų mes dar nesam gimę

tačiau kažkur jau krentam

Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu

Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis 

kris su lapais žemyn o sparnai išlenkti 

sušvytės tamsoje kurioje aš budžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

susisukęs švilpynę iš lazdyno žievės 

ir garsai paslaptingi taip tave sužavės 

kaip nemokame mes sužavėti žodžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

ir vanduo tyliai šniokš ir žuvis sumirgės 

saulė leisis ir tavo šešėlis ilgės 

ir ilgėsies kraštų nematytų svečių 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos 

atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos 

aš jų žmogišką balsą girdžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu

Nulis valandų nulis minučių

Naktis ir nebūtis beveik sutampa,
Keliai į ateitį akligatviais pavirsta,
Tik dega skausmas kaip stalinė lempa,
Tik smilksta smilkinius suspaudę pirštai,

Pirmyn atgal minutės svirduliuoja
Sargybinio žingsniu už miegamojo durų,
Žvaigždynų žvirgždas girgžda po jų kojom,
Delčia manom akim į mano vidų žiūri,

Nurieda stoglangiais save užpūtęs vėjas,
Į dangų paskubom sugrįžt mėgina snaigės…
Jei šitai – skaistykla, kodėl nieks neskaistėja?
O jeigu pabaiga – kodėl ji nesibaigia?

Lututė

Klausi: Kas gi nutiko? Kas tau yra?

Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio
Niekaip priprast
Neįstengianti pelėda.

Dažniausiai sutinkama senuose pušynuose,
Sąmonės paribiuose,
Neišbrendamuose
Nemigos tirščiuose –

Nešiojanti savy užtemimo užkratą,
Kažką turinti iš okultizmo, kažką
Iš pasakų graudžiomis pabaigomis,
O greičiausiai – ir uoksą
Kažkur
Mano krūtinėje –

Matau ją savo kalendoriaus lapeliuose,
Savo rentgeno nuotraukose,
Matau ją atsispindinčią tavo vyzdžiuose,
Net ir dabar,
Kai į mane žiūri –

O metas tam – pernelyg netinkamas,
O mudu – pernelyg laimingi,
O nutylėti – pernelyg paprasta…

Nieko, – numoju, – kvailystės,
Ir pats iškart įtikiu,
Kad tikrai –

Ir juokiamės abu,
Žingsniuodami lapais nuklotu
Grindiniu,
Ir jaukiai lyja, ir temsta, ir įsijungia
Elegantiški parko žibintai…

Lu-tu-tė, lu-tu-tė, –
Viena sau kala
Įsismarkavusi širdis.

Bet aš ir be jos žinau.

Miesto atradimas

Kiemsargis uždegęs sniegą

Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus

Paukščiai parskrenda į miestą
Išsigąsta susigėsta
Ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus

Miestas purvinas ir senas
Gipsas marmuras fontanai
Nežinau kodėl taip esam nežinau už ką geriu

Taip prasigeria jaunystė
Rožė ima ir pražysta
Ir netrukus paaiškėja kad tėvynės neturiu

Kas užpildys šitą spragą
Paryčiais kol miestas dega
Kas be nuodėmės atėjo nukapokit jam rankas

Senos knygos greit suiro
Iš dangaus monetos byra
Pranašystė išsipildė pasišildykim rankas

Uždegimas

Domantui Razauskui

Jis kliedėjo, kartojo per naktį:
„Aš matau pajudėjusį sniegą“,
O liga kantriai trumpino dagtį
Ir pelytė vandens nenubėgo,

Tik suinkštė, į petį įkando,
Noko prakaito sunkūs vaisiai –
Į urvelį užmūrijo landą
Ir pasakė: „Daugiau nebežaisim“

Ir tuomet ėmė skęsti laivas
Nutapytas paveiksle ant sienos,
Pasiklydę minčių praeiviai
Pripėdavo sapnus, kur vienas

Vaikas meldėsi stiklo žmogui,
Rangės žvakės ir sruvo vaškas.
Miego kadras įstrigo – bloga
Vien žiūrėt, kaip po rėmus blaškos

Stiklo bumbulas klouno kepurės
Ir žaislai vis kikendami tirta –
Jau po vandeniu laivas, tik burės
Dar sulaiko atšniokščiančią mirtį...

Štai jau rytas stiklinis žvanga,
Vaikas miega apglėbęs ligą –
Atsidusk ir prieik prie lango –
Pažiūrėk kiek pernakt prisnigo.

Meilė iš paskutinio žvilgsnio

Ant kurios šakos padžiausi
mūsų meilės vaisių – triušį?
Aš nei gėriau, nei žudžiausi,
tik į kaktą sniegas mušė.

Ir vidur aikštės sustojus,
sumokėjau, kad negrotų.
Upėmis nutolo Nojus,
žvėrys rinkosi už grotų.

O daugiau reikšmingo – nieko.
Pelės išlėkė iš gūžtų.
Ak, tiesa, pritrūko sniego,
kad visiems laikams užmuštų.

kelio dulkės dar švyti blausiai
rimsta medyje vėjo kirčiai
ir nė vieno šauktuko ausiai
ir nė vieno jaustuko širdžiai

eik namo skruzdėlės pėdelėm
ji viena krypties nepamiršo
ir žiūrėk jei žiūrėti galim
kad nekristum žiūrėk į viršų

debesų pakraščiai nuvytę
dangsto riebią mėnulio erkę
vaikas melžia dievo karvytę
gerki

Kaip mes pjovėm gaidį

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,
parbėgęs pirmas ties durim alsuos.
Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.
Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,
po galva plunksną, raibą kaip ruduo.
Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu
ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

Ir glosto nesaulėlydis raudonas
raudoną žolę vakaro delnais.
Susėdę giesmę valgysim be duonos,
ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

Ten, kur mūsų nėra

Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.

Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,
nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,
nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,
nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.

Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,
nuogi elniukai po atolą ganos,
mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus
išverda puodą dieviškosios manos.

Ten patį Dievą ima už parankės
du angeliukai švelniai neįgalūs,
ten visos mintys turiningai brangios,
ten susitiksim greit ir vertikalūs.

Jau laikas gultis,
tik palauk, aš apsirengsiu
visus rūbus, kuriuos turiu,
visus lig vieno,
suknias ir marškinius,
ir kailinius storiausius.
Manęs bus daug,
aš būsiu didelė,
sunki aš būsiu,
galvosi – tai bent moteris,
tiek darbo
turėsi ligi ryto,
kol išlukštensi
spenelį, rusvą, mažą
tarsi kregždės
šūdeliukas.

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus – vanduo vertikalus –
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,

taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj – vilty,

vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,

ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

Aš atėjau. Buvo šalta,
Ir beržas įdurtas lašėjo.
Vėjas, viršūnėj užkaltas,
Manęs pasitikt neišėjo.

Aš atėjau. Ir nejaugi
Manęs neparodysit rytui?
Tu nutilai, ir nejaukiai
Kažkas ant žolės nusirito.

Ašara vėjo laukinė -
Druska. Ir tyla tau ant veido.
Audrą beržyne kankino,
Užkaukti neleido.

Aš atėjau. Tu stovėjai
Akim į basas mano kojas.
Skaudžiai sutramdyti vėjai
Už mudviejų tylą aukojos.

Aidas

rubuilis angelas praskrido
virš kopų mėlynųjų nidoj

kvatojo angelas debilo veidu
ir tartum kardas kirto aidas

per mano burną vapančią žodžius
ak Viešpatie aš nieko negirdžiu

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Ir mes
taip gyvenome,
tarsi jau būtume mirę.

Valgėme, tarsi jau būtume mirę,
ėjom, bėgiojom, prausėmės,
žiūrėjom į dangų,
maudėmės ežere,
draugavome, rašėme viens kitam laiškus,
gydėme ligas,
mylėjome vienas kitą,
gimdėm vaikus,
maitinome,
mokėme juos gyventi,
tarsi jau būtume mirę.

Būdavo, prabundi sunerimęs –
toks jausmas, kad gyvas.
Bet atsikeli, išsivalai dantis,
apsirengi, išgeri arbatos
ir sakai priešais veidrodį –
taip, tik ramiai, drauguži,
tu jau miręs,
viskas gerai.

Du žmonės tyli

Du žmonės tyli. Gresia amžinybė.
Užaugs vaikai, kitas kalbas kalbės.
Per žingsnį atsitraukęs nuo duobės,
Jau Rubikoną peržengei, jau ribą.

Du žmonės tyli. Būk labai kilnus.
Vaduok sukaustytą, žodingą kalbą.
Kiek daug į tiesą ir į melą telpa
Ir koks tylėjimas yra painus.

Du žmonės tyli. Pluša atmintis –
Žiemų ir vasarų bebalsė draugė.
Jei vienas kitą nuo pavojų saugom.
Kalba nežus, ją išvaduos rimtis.

Du žmonės tyli. Branginu žodžius,
Kurie išlieka niekad nesakyti.
Viena dvigalvė aureolė švyti
Pro miglą, pro atgijusius medžius.

Birželis

Trinksi vežimas, sukasi kelias.
Koks apsiniaukęs šiemet birželis.

Kaip neramiai blaško paukštį ir žmogų.
Kaip mes dar telpam po vienu stogu?

Kaip mes dar laukiame, tikimės kaip.
Žiūrim į viršų – patiklūs vaikai.

Lenkiamės saulei, mėnesiui lenkiamės,
O kaip šykštuoliai patikrinam velkę.

Vėjas kedena keterą eglės.
Kas mūsų pergalės, mažosios pergalės?

Virsta sakai tąsiu degutu.
Kur buvai tu. Sakyk, kur buvai tu?

Vežimas nurieda. Miršta kurmis ant tako.
Gali sau keliaut. Niekas nieko nesako.

Ruduo, variu atpylęs grąžą,
Lietum lyg atpildu patrūkęs,
Senoj alėjoj beržus gręžia,
Dejuoja, tarsi gavęs trūkį,

Apšepęs pilko morgo sargas,
Jesenino ir Džoiso draugas,
Ir nuo numirėlių pavargęs,
Nuo lapų persigėręs raugu...

Ruduo įkalbinėja žmogų:
Tu viską meski ir išvyki,
Nurėškęs rūgščią kekę uogų,
Užmiršęs tai, kas neįvyko.

Ruduo apeina savo valdą
Tarsi žmogus betikslę nemigą.
Ji tarsi daiktą žmogų valdo –
Liepsna gyva, o žvakė nedega.

Poetas stebi gatvę

Jau varnos planiruoja virš namų.
Poetas laužia duoną, geria vyną.
Ir visa, kas paguodžia ar kankina,
Nebegali vadinti laukimu.

Taip paprastai berniukai virsta vyrais.
Šaipysis patys iš jaunų eilių.
Ir šaudys, šaudys, kol sušaudys tirą
Ir lyrą brezente išrėš peiliu.

Prožektoriaus stulpai apakina mergaitę.
Palaiminta ji grįžta per balas
Ir nešasi sterblėj neramų kraitį –
Savo valias ir savo nevalias.

O varnos planiruoja virš namų,
Ties pilku langu stabteli, pažiūri
Į džiūstantį jau daugel metų sūrį
Ir krankia krankia gomuriu kimiu.

Elegija

Plokščiakūne mergaite iš kovo,
išgąsdintas paukšti be lizdo,
kas bučiuoja tave prieš miegą?
kas nuramina tave?

Ašara suodino kovo varveklio,
bevarde širdie,
kur tavo paukštiškos akys
laksto stogais ir karnizais?

Play, atminusi dundančią naktį,
Play, išnarinta ranka ligi debesio,
Play, play, mieloji.


Vėl

monotoniškai

mažas krioklys

krusteli akmenį.

Skersgatvis

Klevas virš skersgatvio sparną išskėtęs,
Baigia žydėti alyvos.
Kalas pas tvorą miestiškas kietis –
Kietas, šeriuotas, bet gyvas.

Aidi orkestrai, mušasi žmonės,
Kasa daržus, kaso galvą.
Kybo mėnulis – nedidelis, plonas –
Ir pranašauja šalną.

Vėjas ant lūpų, dulkino bruko,
Šiaušia kuoduotą čerpę.
Vyrai susėdę geria ir rūko,
Moters – liežuviais verpia.

Juokias dėl nieko, verkia dėl nieko
Ir miega ant kairiojo šono.
Nešas varnėnas raudoną slieką
Į inkilo kapišoną.

Viskas čia paprasta kaip ir pasauly:
Dora, nedora, bet gyva.
Velka šuo parūdijusį kaulą
Pro dieviškai žydinčią slyvą.

ATSISVEIKINIMAS. II

Šie niekuo dėti pušynai, įžūlūs paukščiai,

ąžuolų lapai, krentantys vandenin;
žmonės užmiršta takus, mylimoji,
jie eina akiplotu ir neatsigręžia.
Tai palikimas gyvenimui, samanai, vėjui,
nežinomam žmogui, krankliui ir krantui.
Skaudžiai ant tavo kaktos gulasi mano delnas,
tarytum rugsėjo vėsa nuo viso gero ir labas.
Vien drovesys nepalieka mūsų gedinčių kūnų,
kregždės lyg pranašai sklendžia virš miesto.
Blunka peizažas, tirštėja ir kreša kraujas:
stovi niekinga mirtis su buitimi už parankių.
Mes atsisveikinam vėją ir lapų kritimą,
salsvą vytimo kvapą lapuočių giraitėj.
Tu dar pamoji: trikampė burė nutolsta,
bet aš vis girdžiu – plaka
šalta vandenų širdis.

Kai lyja

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki

Sniegas sniegti, lietus lyja

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki –
štai nubudus jau sninga
vaizdais
arba nuojautom

į veidą
į vidų.

* * *

Mūsų mintys kaip gijos
kaip garas
iš galvojimo kaitros kylantis
iš ilgesio karščio

mūsų kūnai tėra laidininkai
ir gyvenimai šie –
tikrosios būties epigrafai.

* * *

Taku taku talalaku
kelias tamsoj nušviestas
pakelės kiškių akelėm –

tamsios kelio uodegos
traukias ryto link

– Kur tu buvai, kiškel mano?

Jėga

Šis pavasaris švaistosi vėjais
Išpūtęs akis taip išūš ausis
Kad pamiršim ko čia atėjom
Bet užtrenkia vėjas pavymui duris

Ir padvelkia trūkumu meilės
Skola už padžiautus metus
Tik pavasaris varvina seilę
Pro užuolaidas stebėdamas mus

Šis pavasaris nesirenka žodžių
Išpūtęs akis taip išūš ausis
Kad pamiršim kaip vakar atrodėm
Tiktai meilės stoka iš paskos atsivilks

O pavasaris užuolaidas plaiksto
Ir saujoje maišo dažus
Gal leiskim jam pabaigt šį paveikslą
O kampe lai įamžina mus

Ir tada didi jėga - - -

        jėga pagaus mus už rankos

Ir nusivilios vos ne vos - - -

        tuo kuo būsim rytoj
Mes buvom tik kažkur - - -

        kažkur svetur - dabar tik susirandam
Pavasario nakties tyloj ir supratingoj šviesoj

Rudos akys –
tarsi vakarėja
likimo pakrašty,
čia slypi nenusakoma
švelnumo bedugnė.

Rudos akys –
lyg rudens lietus
ant perdegusio miesto,
ne klausimas, ne atsakymas –
tik ilgesys, kuris niekur neskuba.

Jasponytiškas

Viskas telpa į vieną kambarį:

mano rankos,
tavo nugaros linija,
šilumos šešėliai ant sienos.

Lauke lyja,
o mes –
tik du šilti kvėpavimai,
kurie nieko daugiau nenori.

Parulskiškas

Kambarys kvepia tavimi,
tavo dūmais,
tavo oda,
tavo mažais nusikaltimais,
kuriuos įvykdome kasnakt.

Ir ryte pasaulis
vėl nekaltas,
bet tik iki kitos nakties.

Mačerniškas

Jos plaukai krito ant mano veido, 

Kaip rudens lapai ant žemės, 

Mes tylėjome, nes žodžiai buvo nereikalingi, 

Ir laikas sustojo mūsų glėbyje.

Kaip liūdna viešpatie kaip linksma kaip neaišku
ir koks netikras vakaro šešėlis
į svetimus namus man siunčia laiškus
nebepaaiškinančius nieko sielai
kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku

koks nepažįstamas ankstyvo ryto laikas
ir koks sparnuotas vakaras vėlyvas
koks tuščias kambarys priglobęs daiktus
labai brangus bet nebegyvas
koks nepažįstamas ankstyvo ryto laikas

balandi mano mėlynas gražus balandi
lenktais sparnais lyg išgaląstais peiliais
mane išgelbėt nuo nelaimės stengies
o negali išgelbėti nuo meilės
balandi mano mėlynas gražus balandi

kaip liūdna man kaip linksma kaip neaišku
ir koks balandis koks dangus kokia pašvaistė
virš bėgančių namų kurie sutraiško
sapnus kurie tik neveiksmingas vaistas
kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku

IŠ PASTABŲ IR KOMENTARŲ VIENO ARČIBALDO BIOGRAFIJAI

Gaudynės

Lapai lapkrityje krinta
lapai lapkrityje krinta
mus vejoja minotaurai
po prakeiktą labirintą
o šermukšniai mus aprauda
tarsi mūsų jau nebūtų
tarsi mes jau sudraskyti
plikagalvių minotaurų

tra lia lia dainuoji vienas
smuikas pritaria tau tyliai
o kodėl tu nusivylei
ak kodėl tu nusivylei

naktimis kliuvai už slenksčių
su šikšnosparniais klajojai
savo driskaną šešėlį
su žvake po sodą gaudei
o sugautas minotaurų
tu dabar guli ant žemės
ir ištroškę juodos gerklės
tavo juodą kraują geria
tavo juodą krau.ją geria

tra lia lia mergaitė verkia
apkabinus mano kaklą
dykumos smėly raudonam
ryškiame dangaus smėly

tra lia lia dainuoji vienas
bet nei smuiko pritarimo
bet nei smuiko pritarimo
tik šaižus švilpynės balsas

palikai spynas be raktų
palikai duris be vyrių
palikai be sielos veidą
negerai bet palikai
kaip gandrai praskrieja vėjai
aštrūs trikampiai pietuosna
minotaurui vienas šuolis
vienas žingsnis minotaurui


Lūpinė armonikėlė

Lūpinė armonikėlė
taip liūdnai šią naktį aidi
žydi mėnesio jurginas
negera rudens šviesa
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
lūpinė armonikėlė
graudžiai griežia naktyje

kaip baisu išeit iš proto
kaip baisu išeit iš proto
tarsi sodai žydi skruostai
akyse jokios šviesos
slinkdami per tuščią gatvę
net šešėliai susidrumsčia
suka margą karuselę
mums nežinoma jėga

taip ant žemės atsigultum
ant šaligatvio plytelių
ir gyvenimas prabėgtų
tarsi sapnas prieš akis
lyg žmogus iš parduotuvės
iš tavęs siela išeitų
iš tavęs siela išeitų
pro siauras akių duris

lūpinė armonikėlė
verkia tyliai ilgesingai
vienišas statybų kranas
pats gražiausias švyturys
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
sėdi vaikas tarp griuvėsių
apkabinęs ramentus

kaip baisu išeit iš proto
kaip gražiai pasviręs gluosnis
šitą gluosnį apkabinęs
dar kažką šiaip taip mąstau
lūpinė armonikėlė
ilgesingai tyliai aidi
tyliai tyliai ilgesingai
byra smulkūs pinigai


Chimeros

Kai iš veidrodžio išnyra
dvi pakvaišusios chimeros
kaip šermukšnis nudraskytas
aš matau kad aš miriau
nusibrauk nuo veido dulkes
tu nevykęs Arčibaldai
atsigulk į plačią lovą
apibrizgusiais kutais

ak kaip dailiai dega žvakės
koks šešėlis išraiškingas
ištrupėjusioje sienoj
tavo profilis žavus
pasimetę giminaičiai
nebežino ką daryti
tai košmaras pagalvoju
bet chimeros dar greta

o kaip sukas velnio ratas
mirga žydintys kaštonai
iš aukštai toli matyti
o manęs jau nebėra
nebylus kuklus paminklas
„Arčibaldas“ užrašyta
per miestelį skrieja rogės
su varpeliais parištais

dvi pakvaišusios chimeros
vis akių neatitraukia
du girtuokliai ant suolelio
geria vyną už mane
naktimis sapnuojuos žmonai
droviai stovintis ant slenksčio
droviai vėjyje banguoja
išeiginiai marškiniai

skrieja rogės per miestelį
tyliai rieda katafalkas
Arčibaldai Arčibaldai
kokia apmaudi mirtis
štai brendi per sraunią tėkmę
ir sublyksi laikrodėlis
dvi pakvaišusios chimeros
pasižiūri į akis


Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims


Žvanginimas rakteliu

Tu kartodavai kadaise
tu kartodavai kadaise
kad gyvenimas tuštybė
o mirtis tai pilnatis
kad kai nerimas apninka
įninki į sapnininką
kad pasaulis sukas dailiai
pagal kvailio dūdeles

sėdi moterys po medžiais
sėdi moterys ir mezga
mezga chaki pirštinaites
mezga pilkus megztinius
o liekna mergaitė šoka
o aukšti vargonai groja
o žemiausią bosą groja
krematoriumo vamzdžiu

o nakčia rakteliai skamba
o nakčia grandinės skamba
kokį skambesį vėlyvą
tu tėvynėje girdi
Dieve moterį mylėčiau
glamonėčiau jos krūtinę
su revolveriu užanty
pas mane ateina ji

krenta lapai pajuodiję
ant šaligatvių balotų
lyg sunkus paklodžių kvapas
kyla rudenio garai

o nevykėlių vienatve
tu už slibinus didesnė
visos sibirų platybės
tilptų tavo gerklėje

popieriniai lėktuvėliai
kur nakčia pro langą leidau
pamažu į žolę krenta
aš drauge su jais krentu

o skambėjime monetų
gerti vyną gerti vyną
tobula žavi paguoda
tyliai supas žiburys
o paskui šviesa užgęsta
pasišviesdamas degtukais
labirinto angą radęs
ją lėtai užrakinu


Neįmanomo siekimas

Nužydėjusiame klony
nužydėjusiame klony
kur rudens šviesa vilioja
ak kaip skauda susapnuot
trankiai bilsteli vagonai
privažiuoja du furgonai
ir išlipusiai madonai
savo ranką duodi tu

kaspinėlį draiko vėjas
širdį veriantis borėjas
tupi medžiuose būrėjos
moja geležies sparnais
neįmanomo siekimas
paukštis vaikščioja užkimęs
ant drabužio dryžos žymės
subrūkšniuotos amžinai

gal tik iš pradžių atrodo
kad baisu išeit iš proto
štai lengva rankutė rodo
tolumon ten taip skaistu
rieda pylimu kometos
nuo žibintų traška ledas
ir į kitą krantą vedas
ir laimingas bėgi tu

kokios žalios eglių šakos
kaip aistringai akys šnekas
ir sužvilgęs žvilgsnio lakas
spindi sklidinas vilties
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

nuo šaligatvio gruoblėto
varnos keliasi iš lėto
ir juoda spalva velveto
išsilieja ant širdies

susidėsto kortų širdys
lieka paskutinis kirtis
karamelėje ištirpus
mano mylinti širdis

virš vagono švilpia rimbas
smilkiny sutvilksi rimas
neįmanomo siekimas
ilgo sapno patirtis


Įsimylėjėlių sūpuoklės

Tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai
tai klajoja mūsų dvasios
nepasotinti fantomai
o ant kryžiaus mėnesienoj
tu iš apmaudo verki

nes lelijos jau nuvyto
nužydėjo tavo dienos
graudų svaigulį pamiršęs
tarp šešių lentų guli
tavo sujauktą gyvybę
balų paukščiai apraudojo
stovi motina ties kojom
stovi tėvas prie galvos

nuo šermukšnių byra šerkšnas
byra dulkės nuo sūpuoklių
byra dulkės iš knygelių
kurias mėgdavai vartyt
fotografijos nervingai
pasityčiodamos šypso
tarsi senis su ramentais
vaikšto varnas krūtine

neša vėjas vainikėlį
neša vėjas vainikėlį
viršum miesto gatvių neša
pakabina ant šakos
sako nerimas praeina
sako apmaudas praeina
ilgesys praeina sako
bet mirtis jau nepraeis

Arčibaldai Arčibaldai
tu nekaltas nes laimingas
„ūžia vėjas kapinyne
šaltas vakaras rudens“
tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai

ATVIRUKŲ POEMA

 I

Tai lapkritis taip įsidūko,
Toksai nepramušamai pilkas.
Ir, vėjui rausiantis lig dugno,
Tu pats jautiesi lyg užpiltas.

Taip gyveni gal šimtą metų
Tarp tų pačių kajutės rėmų,
Tarp anekdotų ir šachmatų,
Tarp pusryčių ir vakarienių.

Nėra kampų, kur neįgristų,
Nėra kalbų, kurias pastvertum,
Nėra pasauly „Montekristo“,
Kurį skaityti prisiverstum.

Bet žmonės eina į save
Kaip į svečius arba į kiną,
Kiekvienas eina į save
Tarytum į visatą kitą.

O atmintis ilgai išsaugos
Spalvas ir moters atvirumą,
Laukus ir žemuoges iš saujos,—
Ir gelbsti žmones atvirukai.

II

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą
Ateina lietus, ir lengva pravirkti.
Šiąnakt kiekvienas langas atvertas,
Šiąnakt naktis turi didelę širdį.

Lyja bejėgiškai, jautriai, aklai.
Lyja nuo medžių ir nuo vielų.
O, tie šlapi troleibusų stiklai!

Aš viską žinau.
Aš tave myliu.

Aš ilgai dar stovėsiu po medžiais.
Aš irgi
Turiu savo didelę laukiančią širdį.

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą.

III

Tik dviese taip įmanoma pakilti.
Mums lekia į akis namai ir tiltai.
Mus pievų rūkas apsupa lengvai.
Mus kiaurai varsto upės ir laivai.

Kalnuos mums gera, miestuose mums gera.
Mes iš visų pasaulio indų geriam.
Mes atsispindim veidrodžiuos visuos
Ir skriejame tarp saulių ir tamsos.

Man lengva tavo nerimą suprasti:
Pasiekti aukštį — reiškia jį prarasti.
Bet mus kiti kartos ir neišmoks
Išvengti pražūtingos aukštumos.

IV

Plentas bėga sparčiai ir lygiai.
Bėga nuo vasaros, nuo tavęs,
Nuo vėsių upeliūkščių,
Nuo visų eglynų
                            plentas bėga.
Ir pats nuo savęs.

Tolstu. (Kaip nors pasistengsiu suprasti.)
Tolstu. (Kaip nors reikės patikėti.)
Bet pajūrio miestelis vejasi paskui,
Visas oranžinis nuo saulėtekių.

Ten daug verandų ir daug padangės.
Ten niekas nekrauna lagaminų iš anksto.
Duris pečiais nuo tavęs pridengęs,
Laikau tavo liemenį —
Amžiną, lankstų.

— Žiemos nebus. Apgausime žiemą...
Bet tu reikalauji:
— Laikyk mane!
Taip atsisveikinom.
Ir sumažėjo
Dviem žmonėmis laimingųjų minia.

V

Visad visad mus kas nors palieka.
Mes ką nors paliekame. Bet mus
Vejas koks gegužis arba liepa
Per metus ir megaatstumus.

Persišviečia vasara lyg indas.
Ir iš jos per štormines miglas
Dar šviesa tavoji tebesklinda
Lig manęs — vienoda ir ilga.

Tu — tenai, prisiminimuos. Tarsi
Būtumei po vandeniu. Tenai
Šlama žolės ir miškai be garso,
Ir be garso švilpia traukiniai.

Tu tenai — kaip žiburys, kaip augalas,
Gailiai augantis tyliam krante,
Tu tenai — balandis neapsaugotas,
Sklandantis vis tam pačiam rate.

Mūsų gatvėj laikrodžiai visi
Tebestovi. Neišskrido paukščiai.

VI

Lapkritis. Vėjas.
Buvai ir esi,
Kad sapnuočiau tave,
Kalbinčiau,
Šaukčiau.

Novelė po žibintu

Ji neatėjo – moteris iš Liepų gatvės.

Tokia naktinė būdavo; turbūt graži,
vadindavo visaip mane – Petru ir Jonu,
raudonas mėnuo kildavo virš stadiono,
ir keikdavau save: užtenka, dievaži!

Dabar vėlavo moteris iš Liepų gatvės.

Jau liepos buvo lyg po gaisro nuogos, juodos,
praeiviai paskutiniai yrėsi prieš vėją,
o aš vis laukiau. Laukiau taip ilgai, kad rodės,
esu čia nupieštas užuomaršos piešėjo.

Bet neatėjo moteris iš Liepų gatvės.

Iš vėjo šuorų buvo aišku – neatėjo,
iš garvežių ūkimo aišku – neatėjo,
taip ir geriau, bet kažkodėl dar netikėjau,
kad aš – suaugęs. Ir kad moteris ta – dings.

Per drėgną žolę ją nunešdavau be vargo,
aš nežinojau adreso nei tikro vardo,
sakydavo: „Kaip nori, Petrai, taip vadink.“

Jau šitiek metų aš ne Petras ir ne Jonas,
tik Liepų gatvėj lyg po gaisro šakos juodos
į dangų šauna, varnų šaukiasi rytais.

Mes dangstom veidus tik nuo vėjo, tik nuo speigo.
Ir sako man užkritusi už kaklo snaigė,
kad moteris iš Liepų gatvės neateis.