Du žmonės tyli. Gresia amžinybė.
Užaugs vaikai, kitas kalbas kalbės.
Per žingsnį atsitraukęs nuo duobės,
Jau Rubikoną peržengei, jau ribą.
Du žmonės tyli. Būk labai kilnus.
Vaduok sukaustytą, žodingą kalbą.
Kiek daug į tiesą ir į melą telpa
Ir koks tylėjimas yra painus.
Du žmonės tyli. Pluša atmintis –
Žiemų ir vasarų bebalsė draugė.
Jei vienas kitą nuo pavojų saugom.
Kalba nežus, ją išvaduos rimtis.
Du žmonės tyli. Branginu žodžius,
Kurie išlieka niekad nesakyti.
Viena dvigalvė aureolė švyti
Pro miglą, pro atgijusius medžius.
