Jau varnos planiruoja virš namų.
Poetas laužia duoną, geria vyną.
Ir visa, kas paguodžia ar kankina,
Nebegali vadinti laukimu.
Taip paprastai berniukai virsta vyrais.
Šaipysis patys iš jaunų eilių.
Ir šaudys, šaudys, kol sušaudys tirą
Ir lyrą brezente išrėš peiliu.
Prožektoriaus stulpai apakina mergaitę.
Palaiminta ji grįžta per balas
Ir nešasi sterblėj neramų kraitį –
Savo valias ir savo nevalias.
O varnos planiruoja virš namų,
Ties pilku langu stabteli, pažiūri
Į džiūstantį jau daugel metų sūrį
Ir krankia krankia gomuriu kimiu.
