ATSISVEIKINIMAS. II

Šie niekuo dėti pušynai, įžūlūs paukščiai,

ąžuolų lapai, krentantys vandenin;
žmonės užmiršta takus, mylimoji,
jie eina akiplotu ir neatsigręžia.
Tai palikimas gyvenimui, samanai, vėjui,
nežinomam žmogui, krankliui ir krantui.
Skaudžiai ant tavo kaktos gulasi mano delnas,
tarytum rugsėjo vėsa nuo viso gero ir labas.
Vien drovesys nepalieka mūsų gedinčių kūnų,
kregždės lyg pranašai sklendžia virš miesto.
Blunka peizažas, tirštėja ir kreša kraujas:
stovi niekinga mirtis su buitimi už parankių.
Mes atsisveikinam vėją ir lapų kritimą,
salsvą vytimo kvapą lapuočių giraitėj.
Tu dar pamoji: trikampė burė nutolsta,
bet aš vis girdžiu – plaka
šalta vandenų širdis.