Ir mes
taip gyvenome,
tarsi jau būtume mirę.

Valgėme, tarsi jau būtume mirę,
ėjom, bėgiojom, prausėmės,
žiūrėjom į dangų,
maudėmės ežere,
draugavome, rašėme viens kitam laiškus,
gydėme ligas,
mylėjome vienas kitą,
gimdėm vaikus,
maitinome,
mokėme juos gyventi,
tarsi jau būtume mirę.

Būdavo, prabundi sunerimęs –
toks jausmas, kad gyvas.
Bet atsikeli, išsivalai dantis,
apsirengi, išgeri arbatos
ir sakai priešais veidrodį –
taip, tik ramiai, drauguži,
tu jau miręs,
viskas gerai.