Naktis ir nebūtis beveik sutampa,
Keliai į ateitį akligatviais pavirsta,
Tik dega skausmas kaip stalinė lempa,
Tik smilksta smilkinius suspaudę pirštai,
Pirmyn atgal minutės svirduliuoja
Sargybinio žingsniu už miegamojo durų,
Žvaigždynų žvirgždas girgžda po jų kojom,
Delčia manom akim į mano vidų žiūri,
Nurieda stoglangiais save užpūtęs vėjas,
Į dangų paskubom sugrįžt mėgina snaigės…
Jei šitai – skaistykla, kodėl nieks neskaistėja?
O jeigu pabaiga – kodėl ji nesibaigia?
