Klausi: Kas gi nutiko? Kas tau yra?
Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio
Niekaip priprast
Neįstengianti pelėda.
Dažniausiai sutinkama senuose pušynuose,
Sąmonės paribiuose,
Neišbrendamuose
Nemigos tirščiuose –
Nešiojanti savy užtemimo užkratą,
Kažką turinti iš okultizmo, kažką
Iš pasakų graudžiomis pabaigomis,
O greičiausiai – ir uoksą
Kažkur
Mano krūtinėje –
Matau ją savo kalendoriaus lapeliuose,
Savo rentgeno nuotraukose,
Matau ją atsispindinčią tavo vyzdžiuose,
Net ir dabar,
Kai į mane žiūri –
O metas tam – pernelyg netinkamas,
O mudu – pernelyg laimingi,
O nutylėti – pernelyg paprasta…
Nieko, – numoju, – kvailystės,
Ir pats iškart įtikiu,
Kad tikrai –
Ir juokiamės abu,
Žingsniuodami lapais nuklotu
Grindiniu,
Ir jaukiai lyja, ir temsta, ir įsijungia
Elegantiški parko žibintai…
Lu-tu-tė, lu-tu-tė, –
Viena sau kala
Įsismarkavusi širdis.
Bet aš ir be jos žinau.
