kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę
grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –
dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki –
štai nubudus jau sninga
vaizdais
arba nuojautom
į veidą
į vidų.
Mūsų mintys kaip gijos
kaip garas
iš galvojimo kaitros kylantis
iš ilgesio karščio
mūsų kūnai tėra laidininkai
ir gyvenimai šie –
tikrosios būties epigrafai.
* * *
Taku taku talalaku
kelias tamsoj nušviestas
pakelės kiškių akelėm –
tamsios kelio uodegos
traukias ryto link
– Kur tu buvai, kiškel mano?
