Ruduo, variu atpylęs grąžą,
Lietum lyg atpildu patrūkęs,
Senoj alėjoj beržus gręžia,
Dejuoja, tarsi gavęs trūkį,

Apšepęs pilko morgo sargas,
Jesenino ir Džoiso draugas,
Ir nuo numirėlių pavargęs,
Nuo lapų persigėręs raugu...

Ruduo įkalbinėja žmogų:
Tu viską meski ir išvyki,
Nurėškęs rūgščią kekę uogų,
Užmiršęs tai, kas neįvyko.

Ruduo apeina savo valdą
Tarsi žmogus betikslę nemigą.
Ji tarsi daiktą žmogų valdo –
Liepsna gyva, o žvakė nedega.