Domantui Razauskui
Jis kliedėjo, kartojo per naktį:
„Aš matau pajudėjusį sniegą“,
O liga kantriai trumpino dagtį
Ir pelytė vandens nenubėgo,
Tik suinkštė, į petį įkando,
Noko prakaito sunkūs vaisiai –
Į urvelį užmūrijo landą
Ir pasakė: „Daugiau nebežaisim“
Ir tuomet ėmė skęsti laivas
Nutapytas paveiksle ant sienos,
Pasiklydę minčių praeiviai
Pripėdavo sapnus, kur vienas
Vaikas meldėsi stiklo žmogui,
Rangės žvakės ir sruvo vaškas.
Miego kadras įstrigo – bloga
Vien žiūrėt, kaip po rėmus blaškos
Stiklo bumbulas klouno kepurės
Ir žaislai vis kikendami tirta –
Jau po vandeniu laivas, tik burės
Dar sulaiko atšniokščiančią mirtį...
Štai jau rytas stiklinis žvanga,
Vaikas miega apglėbęs ligą –
Atsidusk ir prieik prie lango –
Pažiūrėk kiek pernakt prisnigo.
