Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.

Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.

Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį – votį,
tylėdama džiaustys rūbus.

Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus

į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.