ATVIRUKŲ POEMA

 I

Tai lapkritis taip įsidūko,
Toksai nepramušamai pilkas.
Ir, vėjui rausiantis lig dugno,
Tu pats jautiesi lyg užpiltas.

Taip gyveni gal šimtą metų
Tarp tų pačių kajutės rėmų,
Tarp anekdotų ir šachmatų,
Tarp pusryčių ir vakarienių.

Nėra kampų, kur neįgristų,
Nėra kalbų, kurias pastvertum,
Nėra pasauly „Montekristo“,
Kurį skaityti prisiverstum.

Bet žmonės eina į save
Kaip į svečius arba į kiną,
Kiekvienas eina į save
Tarytum į visatą kitą.

O atmintis ilgai išsaugos
Spalvas ir moters atvirumą,
Laukus ir žemuoges iš saujos,—
Ir gelbsti žmones atvirukai.

II

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą
Ateina lietus, ir lengva pravirkti.
Šiąnakt kiekvienas langas atvertas,
Šiąnakt naktis turi didelę širdį.

Lyja bejėgiškai, jautriai, aklai.
Lyja nuo medžių ir nuo vielų.
O, tie šlapi troleibusų stiklai!

Aš viską žinau.
Aš tave myliu.

Aš ilgai dar stovėsiu po medžiais.
Aš irgi
Turiu savo didelę laukiančią širdį.

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą.

III

Tik dviese taip įmanoma pakilti.
Mums lekia į akis namai ir tiltai.
Mus pievų rūkas apsupa lengvai.
Mus kiaurai varsto upės ir laivai.

Kalnuos mums gera, miestuose mums gera.
Mes iš visų pasaulio indų geriam.
Mes atsispindim veidrodžiuos visuos
Ir skriejame tarp saulių ir tamsos.

Man lengva tavo nerimą suprasti:
Pasiekti aukštį — reiškia jį prarasti.
Bet mus kiti kartos ir neišmoks
Išvengti pražūtingos aukštumos.

IV

Plentas bėga sparčiai ir lygiai.
Bėga nuo vasaros, nuo tavęs,
Nuo vėsių upeliūkščių,
Nuo visų eglynų
                            plentas bėga.
Ir pats nuo savęs.

Tolstu. (Kaip nors pasistengsiu suprasti.)
Tolstu. (Kaip nors reikės patikėti.)
Bet pajūrio miestelis vejasi paskui,
Visas oranžinis nuo saulėtekių.

Ten daug verandų ir daug padangės.
Ten niekas nekrauna lagaminų iš anksto.
Duris pečiais nuo tavęs pridengęs,
Laikau tavo liemenį —
Amžiną, lankstų.

— Žiemos nebus. Apgausime žiemą...
Bet tu reikalauji:
— Laikyk mane!
Taip atsisveikinom.
Ir sumažėjo
Dviem žmonėmis laimingųjų minia.

V

Visad visad mus kas nors palieka.
Mes ką nors paliekame. Bet mus
Vejas koks gegužis arba liepa
Per metus ir megaatstumus.

Persišviečia vasara lyg indas.
Ir iš jos per štormines miglas
Dar šviesa tavoji tebesklinda
Lig manęs — vienoda ir ilga.

Tu — tenai, prisiminimuos. Tarsi
Būtumei po vandeniu. Tenai
Šlama žolės ir miškai be garso,
Ir be garso švilpia traukiniai.

Tu tenai — kaip žiburys, kaip augalas,
Gailiai augantis tyliam krante,
Tu tenai — balandis neapsaugotas,
Sklandantis vis tam pačiam rate.

Mūsų gatvėj laikrodžiai visi
Tebestovi. Neišskrido paukščiai.

VI

Lapkritis. Vėjas.
Buvai ir esi,
Kad sapnuočiau tave,
Kalbinčiau,
Šaukčiau.