Lapai lapkrityje krinta
lapai lapkrityje krinta
mus vejoja minotaurai
po prakeiktą labirintą
o šermukšniai mus aprauda
tarsi mūsų jau nebūtų
tarsi mes jau sudraskyti
plikagalvių minotaurų
tra lia lia dainuoji vienas
smuikas pritaria tau tyliai
o kodėl tu nusivylei
ak kodėl tu nusivylei
naktimis kliuvai už slenksčių
su šikšnosparniais klajojai
savo driskaną šešėlį
su žvake po sodą gaudei
o sugautas minotaurų
tu dabar guli ant žemės
ir ištroškę juodos gerklės
tavo juodą kraują geria
tavo juodą krau.ją geria
tra lia lia mergaitė verkia
apkabinus mano kaklą
dykumos smėly raudonam
ryškiame dangaus smėly
tra lia lia dainuoji vienas
bet nei smuiko pritarimo
bet nei smuiko pritarimo
tik šaižus švilpynės balsas
palikai spynas be raktų
palikai duris be vyrių
palikai be sielos veidą
negerai bet palikai
kaip gandrai praskrieja vėjai
aštrūs trikampiai pietuosna
minotaurui vienas šuolis
vienas žingsnis minotaurui
Lūpinė armonikėlė
Lūpinė armonikėlė
taip liūdnai šią naktį aidi
žydi mėnesio jurginas
negera rudens šviesa
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
lūpinė armonikėlė
graudžiai griežia naktyje
kaip baisu išeit iš proto
kaip baisu išeit iš proto
tarsi sodai žydi skruostai
akyse jokios šviesos
slinkdami per tuščią gatvę
net šešėliai susidrumsčia
suka margą karuselę
mums nežinoma jėga
taip ant žemės atsigultum
ant šaligatvio plytelių
ir gyvenimas prabėgtų
tarsi sapnas prieš akis
lyg žmogus iš parduotuvės
iš tavęs siela išeitų
iš tavęs siela išeitų
pro siauras akių duris
lūpinė armonikėlė
verkia tyliai ilgesingai
vienišas statybų kranas
pats gražiausias švyturys
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
sėdi vaikas tarp griuvėsių
apkabinęs ramentus
kaip baisu išeit iš proto
kaip gražiai pasviręs gluosnis
šitą gluosnį apkabinęs
dar kažką šiaip taip mąstau
lūpinė armonikėlė
ilgesingai tyliai aidi
tyliai tyliai ilgesingai
byra smulkūs pinigai
Chimeros
Kai iš veidrodžio išnyra
dvi pakvaišusios chimeros
kaip šermukšnis nudraskytas
aš matau kad aš miriau
nusibrauk nuo veido dulkes
tu nevykęs Arčibaldai
atsigulk į plačią lovą
apibrizgusiais kutais
ak kaip dailiai dega žvakės
koks šešėlis išraiškingas
ištrupėjusioje sienoj
tavo profilis žavus
pasimetę giminaičiai
nebežino ką daryti
tai košmaras pagalvoju
bet chimeros dar greta
o kaip sukas velnio ratas
mirga žydintys kaštonai
iš aukštai toli matyti
o manęs jau nebėra
nebylus kuklus paminklas
„Arčibaldas“ užrašyta
per miestelį skrieja rogės
su varpeliais parištais
dvi pakvaišusios chimeros
vis akių neatitraukia
du girtuokliai ant suolelio
geria vyną už mane
naktimis sapnuojuos žmonai
droviai stovintis ant slenksčio
droviai vėjyje banguoja
išeiginiai marškiniai
skrieja rogės per miestelį
tyliai rieda katafalkas
Arčibaldai Arčibaldai
kokia apmaudi mirtis
štai brendi per sraunią tėkmę
ir sublyksi laikrodėlis
dvi pakvaišusios chimeros
pasižiūri į akis
Kalėdų eglutė
Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga
į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka
pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve
ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims
Žvanginimas rakteliu
Tu kartodavai kadaise
tu kartodavai kadaise
kad gyvenimas tuštybė
o mirtis tai pilnatis
kad kai nerimas apninka
įninki į sapnininką
kad pasaulis sukas dailiai
pagal kvailio dūdeles
sėdi moterys po medžiais
sėdi moterys ir mezga
mezga chaki pirštinaites
mezga pilkus megztinius
o liekna mergaitė šoka
o aukšti vargonai groja
o žemiausią bosą groja
krematoriumo vamzdžiu
o nakčia rakteliai skamba
o nakčia grandinės skamba
kokį skambesį vėlyvą
tu tėvynėje girdi
Dieve moterį mylėčiau
glamonėčiau jos krūtinę
su revolveriu užanty
pas mane ateina ji
krenta lapai pajuodiję
ant šaligatvių balotų
lyg sunkus paklodžių kvapas
kyla rudenio garai
o nevykėlių vienatve
tu už slibinus didesnė
visos sibirų platybės
tilptų tavo gerklėje
popieriniai lėktuvėliai
kur nakčia pro langą leidau
pamažu į žolę krenta
aš drauge su jais krentu
o skambėjime monetų
gerti vyną gerti vyną
tobula žavi paguoda
tyliai supas žiburys
o paskui šviesa užgęsta
pasišviesdamas degtukais
labirinto angą radęs
ją lėtai užrakinu
Neįmanomo siekimas
Nužydėjusiame klony
nužydėjusiame klony
kur rudens šviesa vilioja
ak kaip skauda susapnuot
trankiai bilsteli vagonai
privažiuoja du furgonai
ir išlipusiai madonai
savo ranką duodi tu
kaspinėlį draiko vėjas
širdį veriantis borėjas
tupi medžiuose būrėjos
moja geležies sparnais
neįmanomo siekimas
paukštis vaikščioja užkimęs
ant drabužio dryžos žymės
subrūkšniuotos amžinai
gal tik iš pradžių atrodo
kad baisu išeit iš proto
štai lengva rankutė rodo
tolumon ten taip skaistu
rieda pylimu kometos
nuo žibintų traška ledas
ir į kitą krantą vedas
ir laimingas bėgi tu
kokios žalios eglių šakos
kaip aistringai akys šnekas
ir sužvilgęs žvilgsnio lakas
spindi sklidinas vilties
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
nuo šaligatvio gruoblėto
varnos keliasi iš lėto
ir juoda spalva velveto
išsilieja ant širdies
susidėsto kortų širdys
lieka paskutinis kirtis
karamelėje ištirpus
mano mylinti širdis
virš vagono švilpia rimbas
smilkiny sutvilksi rimas
neįmanomo siekimas
ilgo sapno patirtis
Įsimylėjėlių sūpuoklės
Tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai
tai klajoja mūsų dvasios
nepasotinti fantomai
o ant kryžiaus mėnesienoj
tu iš apmaudo verki
nes lelijos jau nuvyto
nužydėjo tavo dienos
graudų svaigulį pamiršęs
tarp šešių lentų guli
tavo sujauktą gyvybę
balų paukščiai apraudojo
stovi motina ties kojom
stovi tėvas prie galvos
nuo šermukšnių byra šerkšnas
byra dulkės nuo sūpuoklių
byra dulkės iš knygelių
kurias mėgdavai vartyt
fotografijos nervingai
pasityčiodamos šypso
tarsi senis su ramentais
vaikšto varnas krūtine
neša vėjas vainikėlį
neša vėjas vainikėlį
viršum miesto gatvių neša
pakabina ant šakos
sako nerimas praeina
sako apmaudas praeina
ilgesys praeina sako
bet mirtis jau nepraeis
Arčibaldai Arčibaldai
tu nekaltas nes laimingas
„ūžia vėjas kapinyne
šaltas vakaras rudens“
tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai
