Ji neatėjo – moteris iš Liepų gatvės.
Tokia naktinė būdavo; turbūt graži,
vadindavo visaip mane – Petru ir Jonu,
raudonas mėnuo kildavo virš stadiono,
ir keikdavau save: užtenka, dievaži!
Dabar vėlavo moteris iš Liepų gatvės.
Jau liepos buvo lyg po gaisro nuogos, juodos,
praeiviai paskutiniai yrėsi prieš vėją,
o aš vis laukiau. Laukiau taip ilgai, kad rodės,
esu čia nupieštas užuomaršos piešėjo.
Bet neatėjo moteris iš Liepų gatvės.
Iš vėjo šuorų buvo aišku – neatėjo,
iš garvežių ūkimo aišku – neatėjo,
taip ir geriau, bet kažkodėl dar netikėjau,
kad aš – suaugęs. Ir kad moteris ta – dings.
Per drėgną žolę ją nunešdavau be vargo,
aš nežinojau adreso nei tikro vardo,
sakydavo: „Kaip nori, Petrai, taip vadink.“
Jau šitiek metų aš ne Petras ir ne Jonas,
tik Liepų gatvėj lyg po gaisro šakos juodos
į dangų šauna, varnų šaukiasi rytais.
Mes dangstom veidus tik nuo vėjo, tik nuo speigo.
Ir sako man užkritusi už kaklo snaigė,
kad moteris iš Liepų gatvės neateis.
