Buvo spalio naktis – negarsi ir drungna.
Jis atsinešė butelį, knygą ir viltį,
Kad nakties dargana – kaip viltis – laikina.
Jis man priminė Fiodorą, Džeimsą ir Francą.
Jis man priminė priedainį karo dainos.
Mes pripylėm taures. Ir nusprendėme – garsiai
Neminėti anos – prarastosios – dienos.
Dar turėjome vieną vienintelę progą
Patikėti senu, nedėkingu mitu,
Kad vien gera išlieka. Išlieka ir bloga,
O žmogaus gomury pasidaro kartu.
Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai.
Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas.
Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas –
Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?
Laikas, vėjas, poezija, duona?
Ar įspėta visų atkakli nežinia?
Buvo darganas spalis. Kilo saulės aguona.
Ten praėjo vaiduoklis – žuvus mūsų diena.
