linai nugrimzta į upokšnio slėnį
kur du užsnūdę krūmuos paukščiai
laimingom savo plunksnom susiliečia
jie kaip ir mes kaip du balti šešėliai
kurie lėtai per aukštą žolę plaukia
jie kaip ir mes pro vienas kitą pažiūrėję
išgirsta lyg atodūsį lyg balsą
mes geriam tyrą savo verksmo vyną
ir du žiedai ištirpsta mūsų taurėj
ir žiedlapiais sujungia mūsų lūpas
nebeišvengiamas kaip upės krantas
nėra dar mūsų mes dar nesam gimę
tačiau kažkur jau krentam
