apie laukimą

ugniakuras –

jautrūs geležčių šešėliai
        šokantys sienose –
tai tiktai vienas
             iš prietaisų
spąstų sakykim ateinantiems...
žinoma baidosi
        kvėpsnio kiekvieno
paukščiai pagalvėse mano
kur šitiek laiko tarnavo
kaip neramus bet vienintelis sapnas
        šaknijas keroti
    varvekliai mano maldų
nutįsę nuo lubų
        bent jau žvilgsniu
                      užkliudys
bent jau dubenį
ant mano galvos garuojantį –
na kad ir šnerves
             ar nuojautą
na bent juokais bent
             meluodamas
gal lyžtels man veidą vėjas –
        – – – nieks neateis –
    – – niekas niekur
    nebuvo
        išėjęs.