Tėvai užaugo, o vaikai pražilo,
Svetur savi, namie jau svetimi.
Ir visa tai, kas iš galvos išdilo,
įpratome vadint atmintimi.
Išmokom nešti saulės šviesą rėty,
Nebojom vilko, nėjome miškan.
Atėjo meilės laikas – ir mylėti
Dar buvo ką, bet nebebuvo kam.
