Žmogus, kuris giedojo apie nieką,
išėjo paskui vėjus ir šunis,
ir liko miestas, ištėkštas ant sniego,
su gaisro nuojauta ir meilės naktimis.
Už upės vingio plaikstėsi apsiaustas,
žiūrėjo nuo šlaitų šunų ruja,
ir dar girdėjosi skaistyklos gausmas,
įstrigęs mėnesienos pusnyje.
Žmogus sustojo, sunkiai atsigrįžo,
ir blaškėsi apsiaustas jo nudryžęs
kaip varnas vario akimis,
ir, nusilenkęs tiems, kurių nemėgo,
žmogus, kuris giedojo apie nieką,
išėjo paskui vėjus ir šunis.
