Tyliai rūkas uždengia nustebusią pievą
Glosto pėdas lyg šilkas sidabro rasa
Ko blaškaisi širdie, ko nurimti neleidi
Lyg išdrykusi vėjy mergaitės kasa?
Išeini vakare per pražilusią žolę -
Danguje paukščių takas, o pievoj - brydė
Septyni šienpioviai dalgeles savo kalė
Kol užgeso aušroj paskutinė žvaigždė
Lyg sidabro gija nugrumėjo per dangų
Piktas balsas Perkūno, o Viešpatie kam?
Kam prie kryžiaus kali savo tvarinį, sūnų,
Atgailos nepaskyręs, o Viešpatie, kam?
