Toj šaltinio versmėj,
Iš kurios nes sielotyros vandenį
Geriam,
Tartum upės šventos tėkmėje
Savo kūnui gyvenimą amžiną
Semiam.
Ir išgirstam žodžius
Tarsi sniegą,
Kurs nukloja pečius ir ištirpęs
Pro poras į sąmonę sminga.
Ir pajuntam tada
Meilės jėgą!
Ji iš mūsų esybės virš rūko
Kaip paukštis pakimba.
Ir tuomet supranti, kad
Šaltinio versmėj
Tu, žmogau, nuolatos gyveni,
Ten myli ir liūdi.
Ir gyvenimo kito Tu ieškoti
Tenai išeini.
