Rasa nukrito ir į šienapjūtę
Pavėlavai - nutrūko pradalgė
Per visą liepą ir rugpjūtį
Tupės ant dalgio ašmenų varlė

Per šimtą metų tėvui už rugius
Skolos vistiek jau nebeatiduosi
Pas motinėlę į svečius
Ant smėlio kalno vis rečiau važiuosi

Vėl slėgs sena skola tarytum rąstas
O savo gėdą dengsi marškiniais
Žibėsi tartum pinigas numestas
Kurio į litą niekas nepakeis

Ir kardo žagrėn jau nebeperkalsi
Nes paprasčiausiai - kardo neturi
Ir praeities nebeprikelsi
Ir nebegimsi darsyk ateity

Todėl sena skola tegul širdies nedrąsko
Mes iš Adomo, mes visi savi
…O tu į kryžių droži savo rąstą
Ir vis, žmogau, kentėt nepavargsti