1
Pirmą kartą sutikau ją vieną
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo, lyg dvi ugnys pro blakstienas,
Akys, klausiančios: kas tu ?
Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.
Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį...
Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
2
Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.
O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.
Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.
Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai...
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.
3
Vidurnaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
4
O amžinasis nuodėmių šaltini!
Poetų įkvėpimui groži tyras!
Prisilietimais lūpų purpurinių
Gaivinki sielos degančiuosius tyrus.
Tvirtai ranka šventąja apkabinus,
Suteik paunksmę mano miegui gaivią
Ir supk lengvais bangavimais krūtinės
Virš meilės marių šviesų sapno laivą.
Jį nešk tolyn, alsavimu kvapiu
Įtempus džiaugsmo dieviško bures,
Nerūpestingų valandų keliu.
Kol mano vardgas inkarą išmes
Užsimiršimo uoste, prie krantų,
Kur tęsias sodai vaisių uždraustų.
