Štai tau žemė, kur gimsta ir miršta, –
Mūsų pokalbio tęsinys.
...Mus palaimina dešimčia pirštų,
Mus prakeikia už būdą minkštą
Kaip ugnikalnis – turinys.
Štai tau žemė, kur žvaigždės spygliuotos
Visą naktį slenka artyn.
...Dar ne medis ir jau ne žodis
Čia žaliuoja praradęs protą,
Apsvaigintas žiedų griūtim.
Nebe paukštis, o vėjo keliamas
Plunksnų aitvaras blaškos ore.
...Nesuvalgytos duonos kepalas,
Skausmo išnara, džiaugsmo kevalas –
Ties baisia smegenų giria.
Pasakyk: „Taip gyventi kvaila, –
Viskas šičia primena klaidą:
Tas ištirpęs pusiau kambarys,
Puokštė rimų, išnykęs keleivis –
Aš ar tu – nebeaišku, kuris“.
