Žiūri ilgai pro langą...
Vakar – lietus, ryt – sniegas...
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.
Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos...
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos.
Kaip gelia, kaip gelia kojas...
Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..
Kaip svaigsta galva, lyg išjojus –
Kadaise – į didelį lauką...
Ant stalo nuliūdę indai...
Lovelė kampe susigūžus...
Seniai nesipraususios grindys...
Senas, pavargęs drabužis...
Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja,
Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?..
Ką jis nubudęs galvoja,
Kai smaugia naktis, tartum kilpa?..
Jis žino, kad nieks neateis, –
Matė, kaip saulė į vakarą leidos...
Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise,
Kurios neprisimena veido...
