Atsisėdam ant slenksčio ąžuolinio.
Tu – kojomis į lauką, aš – į vidų.
Pusiau pasauli pasidalinam,
Tu paimi meilę, aš – pavydą.
Tavo akys gėrisi vasara,
Geria šviesą, skraido po dangų.
Mano akys vaikšto po aslą.
Jos tamsiausias kertes aplanko.
Tavo žvilgsnis nubėga į tolį,
Mano žvilgsnis nepramuša sienos.
Tu iš mano kančių kvatoji,
Aš paliest nedrįstu tavo sielos.
Mes ant slenksčio – tarytum ant tilto.
Jis ir jungia krantus, ir skiria.
Tavo nugara manąją šildo,
Mano nugara tavąją tiria.
Tu juokies: „Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasauli...“
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu – į tamsą, o aš – į saulę.
