Kartą gyveno žmogelis –
Paprastas, nepasiryžęs,
Suodinas voro švarkelis,
Dulkių bateliai suplyšę
Pelkėj turėjo trobelę,
Vieškely – keturis vėjus,
Žilą, barzdotą ožkelę –
Ta jo visai nemylėjo.
Klausės, ką vėjai dainuoja,
Kur lekia paukščiai, žiūrėjo...
Nieko jisai nežinojo,
Niekur jis vieškeliais ėjo...
Brolis aukštajam kalnely,
Sesė už mėlynų marių...
Vienas bičiulis tik – kelias
Vedas kartu, neišvaro... Gimęs netyčia už girių,
Taip sau ir šiaip sau pasenęs,
Kartą netyčia jis mirė
Ir jau daugiau negyveno...
