Rado Onutė prie tako
Raudoną siūlą
Iš vaikiškos kojinės,
O gal iš vaivorykštės?
Atsisėdo ant kupsto,
Ir pagailo Onutei to siūlo,
Ir iš gailumo –
Apsiverkė.
Ir pagailo Onulei
Vyturio lizdo dirvone,
Šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
Ir smėlyje vaiko pėdos.
Ir pagailo Onulei,
Kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone,
Kad bitė ratuota namo nesugrįš
Ir liks alkana bičių motina,
Kad vaikai tie – užaugs ir pasens,
O raudonos vaikiškos kojinės
Bus per mažos jų kojoms.
Sėdėjo prie tako Onulė
Ir verkė,
Laikydama rankoje siūlą,
Taip verkė,
Lyg būtų sudegę namai.
