Negalima nieko rašyti,
Kai nieko rašyt negali,
Kai raidę lyg vinį mažytę
Į popieriaus lapą kali,
O ji vis nulūžta, vis linksta.
Ir kaip ją ištraukti atgal?
Bet šypsos poetas – jam linksma,
Kaip tam, kurį proto liga
Nežmoniškai kartą prajukdė.
Ir šiepias jisai lig mirties
Prieš velniškai šėlstančią ugnį
Liepsnojančios savo lemties.
