Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.
Išeini - aplinkui gyvenimo potvynis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.
Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.
O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.
Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.
