Pastirus balto ežero akis
raudonai nugenėtos pušys
dangaus kas dieną dėvimas drabužis
neką apie tave tepasakys
sulauki savo valandos
ir vėl ropštiesi į palėpę
kur suversti jausmai priplėkę
tarp nejaukios buities mantos
išdidintoje nuotraukoje giminės
žvelgi į savo atvaizdą kamputy
ir vis iš naujo komponuoji būtį
beveik beprasmiais žodžių deriniais
ir moteris apačioje ant laiptų
seniai sustingusi. bent susikeiktų
