„Pavasario saulė nušvito meiliai“
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę,
Žiūrėk - spinduliai,
Ne saulė - senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievą,
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo milijardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis!
Nebe pirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis.
Bet taip ištekėki,
Kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę?
Liepk - grimą!
Ne našlę - bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim.
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai.
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą.
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo,
Bet:
Kad vainikai mirgėtų,
Kad dainos skambėtų,
Kad lydėtų tave
Visą gyvenimą tavo.
Saulė iš snaudulio kelia.
Prie vartų jau tavo jaunikis.
Žeme, senele,
Rangykis!
