Daina nepasiremsi kaip lazda
Eilėraščiu pasaulio nesutversi.
Bet mūsų žodžiai dega kai kada,
įsiliepsnoja kai kada jie, tarsi
graudus ugniakuras prie ešafoto,
kad, ir myriopi pasmerktas, kažkas
sušildytų sugrubusias rankas
ir budeliui tamsoj nusišypsotų,
kad nevilty parkritusio žmogaus
bent jau eilėraštis pasigailėtų
kad žodis tartum sapnas suplazdėtų,
kad virš galvos lyg varpas imtų gaust,
lydėdamas mus vieškeliu dulkėtu
kaip angelas: nuo žemės lig dangaus.
