Nulis valandų nulis minučių

Naktis ir nebūtis beveik sutampa,
Keliai į ateitį akligatviais pavirsta,
Tik dega skausmas kaip stalinė lempa,
Tik smilksta smilkinius suspaudę pirštai,

Pirmyn atgal minutės svirduliuoja
Sargybinio žingsniu už miegamojo durų,
Žvaigždynų žvirgždas girgžda po jų kojom,
Delčia manom akim į mano vidų žiūri,

Nurieda stoglangiais save užpūtęs vėjas,
Į dangų paskubom sugrįžt mėgina snaigės…
Jei šitai – skaistykla, kodėl nieks neskaistėja?
O jeigu pabaiga – kodėl ji nesibaigia?

Lututė

Klausi: Kas gi nutiko? Kas tau yra?

Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio
Niekaip priprast
Neįstengianti pelėda.

Dažniausiai sutinkama senuose pušynuose,
Sąmonės paribiuose,
Neišbrendamuose
Nemigos tirščiuose –

Nešiojanti savy užtemimo užkratą,
Kažką turinti iš okultizmo, kažką
Iš pasakų graudžiomis pabaigomis,
O greičiausiai – ir uoksą
Kažkur
Mano krūtinėje –

Matau ją savo kalendoriaus lapeliuose,
Savo rentgeno nuotraukose,
Matau ją atsispindinčią tavo vyzdžiuose,
Net ir dabar,
Kai į mane žiūri –

O metas tam – pernelyg netinkamas,
O mudu – pernelyg laimingi,
O nutylėti – pernelyg paprasta…

Nieko, – numoju, – kvailystės,
Ir pats iškart įtikiu,
Kad tikrai –

Ir juokiamės abu,
Žingsniuodami lapais nuklotu
Grindiniu,
Ir jaukiai lyja, ir temsta, ir įsijungia
Elegantiški parko žibintai…

Lu-tu-tė, lu-tu-tė, –
Viena sau kala
Įsismarkavusi širdis.

Bet aš ir be jos žinau.

Miesto atradimas

Kiemsargis uždegęs sniegą

Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus

Paukščiai parskrenda į miestą
Išsigąsta susigėsta
Ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus

Miestas purvinas ir senas
Gipsas marmuras fontanai
Nežinau kodėl taip esam nežinau už ką geriu

Taip prasigeria jaunystė
Rožė ima ir pražysta
Ir netrukus paaiškėja kad tėvynės neturiu

Kas užpildys šitą spragą
Paryčiais kol miestas dega
Kas be nuodėmės atėjo nukapokit jam rankas

Senos knygos greit suiro
Iš dangaus monetos byra
Pranašystė išsipildė pasišildykim rankas

Uždegimas

Domantui Razauskui

Jis kliedėjo, kartojo per naktį:
„Aš matau pajudėjusį sniegą“,
O liga kantriai trumpino dagtį
Ir pelytė vandens nenubėgo,

Tik suinkštė, į petį įkando,
Noko prakaito sunkūs vaisiai –
Į urvelį užmūrijo landą
Ir pasakė: „Daugiau nebežaisim“

Ir tuomet ėmė skęsti laivas
Nutapytas paveiksle ant sienos,
Pasiklydę minčių praeiviai
Pripėdavo sapnus, kur vienas

Vaikas meldėsi stiklo žmogui,
Rangės žvakės ir sruvo vaškas.
Miego kadras įstrigo – bloga
Vien žiūrėt, kaip po rėmus blaškos

Stiklo bumbulas klouno kepurės
Ir žaislai vis kikendami tirta –
Jau po vandeniu laivas, tik burės
Dar sulaiko atšniokščiančią mirtį...

Štai jau rytas stiklinis žvanga,
Vaikas miega apglėbęs ligą –
Atsidusk ir prieik prie lango –
Pažiūrėk kiek pernakt prisnigo.

Meilė iš paskutinio žvilgsnio

Ant kurios šakos padžiausi
mūsų meilės vaisių – triušį?
Aš nei gėriau, nei žudžiausi,
tik į kaktą sniegas mušė.

Ir vidur aikštės sustojus,
sumokėjau, kad negrotų.
Upėmis nutolo Nojus,
žvėrys rinkosi už grotų.

O daugiau reikšmingo – nieko.
Pelės išlėkė iš gūžtų.
Ak, tiesa, pritrūko sniego,
kad visiems laikams užmuštų.

kelio dulkės dar švyti blausiai
rimsta medyje vėjo kirčiai
ir nė vieno šauktuko ausiai
ir nė vieno jaustuko širdžiai

eik namo skruzdėlės pėdelėm
ji viena krypties nepamiršo
ir žiūrėk jei žiūrėti galim
kad nekristum žiūrėk į viršų

debesų pakraščiai nuvytę
dangsto riebią mėnulio erkę
vaikas melžia dievo karvytę
gerki

Kaip mes pjovėm gaidį

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,
parbėgęs pirmas ties durim alsuos.
Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.
Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,
po galva plunksną, raibą kaip ruduo.
Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu
ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

Ir glosto nesaulėlydis raudonas
raudoną žolę vakaro delnais.
Susėdę giesmę valgysim be duonos,
ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

Ten, kur mūsų nėra

Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.

Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,
nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,
nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,
nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.

Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,
nuogi elniukai po atolą ganos,
mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus
išverda puodą dieviškosios manos.

Ten patį Dievą ima už parankės
du angeliukai švelniai neįgalūs,
ten visos mintys turiningai brangios,
ten susitiksim greit ir vertikalūs.

Jau laikas gultis,
tik palauk, aš apsirengsiu
visus rūbus, kuriuos turiu,
visus lig vieno,
suknias ir marškinius,
ir kailinius storiausius.
Manęs bus daug,
aš būsiu didelė,
sunki aš būsiu,
galvosi – tai bent moteris,
tiek darbo
turėsi ligi ryto,
kol išlukštensi
spenelį, rusvą, mažą
tarsi kregždės
šūdeliukas.

Kai vakaras, kai banaliau nebūna,
kada lietus – vanduo vertikalus –
tik pakeliui per žemę lyg per kūną,
taip kaip per inkstą prateka alus,

taip, kaip per mus srovelė šilto laiko,
kaip mes per jį, akimirką šilti,
lyg palikuonys seno aklo graiko,
užgimę motinoj vienoj – vilty,

vilty, kad jeigu jau esi sutvertas,
išduos ir kam, nejaugi vien mylės,
bet sumeluoja netgi trečias kartas,
ir padaugėja sieloje skylės,

ir lyja tiesiai ir stačiai, į gylį,
ir nėr kur dėtis, net jei banalu,
pieši ant lapo varną ir dagilį,
ir pjauni juos popieriniu stiklu,

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

Aš atėjau. Buvo šalta,
Ir beržas įdurtas lašėjo.
Vėjas, viršūnėj užkaltas,
Manęs pasitikt neišėjo.

Aš atėjau. Ir nejaugi
Manęs neparodysit rytui?
Tu nutilai, ir nejaukiai
Kažkas ant žolės nusirito.

Ašara vėjo laukinė -
Druska. Ir tyla tau ant veido.
Audrą beržyne kankino,
Užkaukti neleido.

Aš atėjau. Tu stovėjai
Akim į basas mano kojas.
Skaudžiai sutramdyti vėjai
Už mudviejų tylą aukojos.

Aidas

rubuilis angelas praskrido
virš kopų mėlynųjų nidoj

kvatojo angelas debilo veidu
ir tartum kardas kirto aidas

per mano burną vapančią žodžius
ak Viešpatie aš nieko negirdžiu

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Ir mes
taip gyvenome,
tarsi jau būtume mirę.

Valgėme, tarsi jau būtume mirę,
ėjom, bėgiojom, prausėmės,
žiūrėjom į dangų,
maudėmės ežere,
draugavome, rašėme viens kitam laiškus,
gydėme ligas,
mylėjome vienas kitą,
gimdėm vaikus,
maitinome,
mokėme juos gyventi,
tarsi jau būtume mirę.

Būdavo, prabundi sunerimęs –
toks jausmas, kad gyvas.
Bet atsikeli, išsivalai dantis,
apsirengi, išgeri arbatos
ir sakai priešais veidrodį –
taip, tik ramiai, drauguži,
tu jau miręs,
viskas gerai.

Du žmonės tyli

Du žmonės tyli. Gresia amžinybė.
Užaugs vaikai, kitas kalbas kalbės.
Per žingsnį atsitraukęs nuo duobės,
Jau Rubikoną peržengei, jau ribą.

Du žmonės tyli. Būk labai kilnus.
Vaduok sukaustytą, žodingą kalbą.
Kiek daug į tiesą ir į melą telpa
Ir koks tylėjimas yra painus.

Du žmonės tyli. Pluša atmintis –
Žiemų ir vasarų bebalsė draugė.
Jei vienas kitą nuo pavojų saugom.
Kalba nežus, ją išvaduos rimtis.

Du žmonės tyli. Branginu žodžius,
Kurie išlieka niekad nesakyti.
Viena dvigalvė aureolė švyti
Pro miglą, pro atgijusius medžius.

Birželis

Trinksi vežimas, sukasi kelias.
Koks apsiniaukęs šiemet birželis.

Kaip neramiai blaško paukštį ir žmogų.
Kaip mes dar telpam po vienu stogu?

Kaip mes dar laukiame, tikimės kaip.
Žiūrim į viršų – patiklūs vaikai.

Lenkiamės saulei, mėnesiui lenkiamės,
O kaip šykštuoliai patikrinam velkę.

Vėjas kedena keterą eglės.
Kas mūsų pergalės, mažosios pergalės?

Virsta sakai tąsiu degutu.
Kur buvai tu. Sakyk, kur buvai tu?

Vežimas nurieda. Miršta kurmis ant tako.
Gali sau keliaut. Niekas nieko nesako.

Ruduo, variu atpylęs grąžą,
Lietum lyg atpildu patrūkęs,
Senoj alėjoj beržus gręžia,
Dejuoja, tarsi gavęs trūkį,

Apšepęs pilko morgo sargas,
Jesenino ir Džoiso draugas,
Ir nuo numirėlių pavargęs,
Nuo lapų persigėręs raugu...

Ruduo įkalbinėja žmogų:
Tu viską meski ir išvyki,
Nurėškęs rūgščią kekę uogų,
Užmiršęs tai, kas neįvyko.

Ruduo apeina savo valdą
Tarsi žmogus betikslę nemigą.
Ji tarsi daiktą žmogų valdo –
Liepsna gyva, o žvakė nedega.

Poetas stebi gatvę

Jau varnos planiruoja virš namų.
Poetas laužia duoną, geria vyną.
Ir visa, kas paguodžia ar kankina,
Nebegali vadinti laukimu.

Taip paprastai berniukai virsta vyrais.
Šaipysis patys iš jaunų eilių.
Ir šaudys, šaudys, kol sušaudys tirą
Ir lyrą brezente išrėš peiliu.

Prožektoriaus stulpai apakina mergaitę.
Palaiminta ji grįžta per balas
Ir nešasi sterblėj neramų kraitį –
Savo valias ir savo nevalias.

O varnos planiruoja virš namų,
Ties pilku langu stabteli, pažiūri
Į džiūstantį jau daugel metų sūrį
Ir krankia krankia gomuriu kimiu.

Elegija

Plokščiakūne mergaite iš kovo,
išgąsdintas paukšti be lizdo,
kas bučiuoja tave prieš miegą?
kas nuramina tave?

Ašara suodino kovo varveklio,
bevarde širdie,
kur tavo paukštiškos akys
laksto stogais ir karnizais?

Play, atminusi dundančią naktį,
Play, išnarinta ranka ligi debesio,
Play, play, mieloji.


Vėl

monotoniškai

mažas krioklys

krusteli akmenį.

Skersgatvis

Klevas virš skersgatvio sparną išskėtęs,
Baigia žydėti alyvos.
Kalas pas tvorą miestiškas kietis –
Kietas, šeriuotas, bet gyvas.

Aidi orkestrai, mušasi žmonės,
Kasa daržus, kaso galvą.
Kybo mėnulis – nedidelis, plonas –
Ir pranašauja šalną.

Vėjas ant lūpų, dulkino bruko,
Šiaušia kuoduotą čerpę.
Vyrai susėdę geria ir rūko,
Moters – liežuviais verpia.

Juokias dėl nieko, verkia dėl nieko
Ir miega ant kairiojo šono.
Nešas varnėnas raudoną slieką
Į inkilo kapišoną.

Viskas čia paprasta kaip ir pasauly:
Dora, nedora, bet gyva.
Velka šuo parūdijusį kaulą
Pro dieviškai žydinčią slyvą.

ATSISVEIKINIMAS. II

Šie niekuo dėti pušynai, įžūlūs paukščiai,

ąžuolų lapai, krentantys vandenin;
žmonės užmiršta takus, mylimoji,
jie eina akiplotu ir neatsigręžia.
Tai palikimas gyvenimui, samanai, vėjui,
nežinomam žmogui, krankliui ir krantui.
Skaudžiai ant tavo kaktos gulasi mano delnas,
tarytum rugsėjo vėsa nuo viso gero ir labas.
Vien drovesys nepalieka mūsų gedinčių kūnų,
kregždės lyg pranašai sklendžia virš miesto.
Blunka peizažas, tirštėja ir kreša kraujas:
stovi niekinga mirtis su buitimi už parankių.
Mes atsisveikinam vėją ir lapų kritimą,
salsvą vytimo kvapą lapuočių giraitėj.
Tu dar pamoji: trikampė burė nutolsta,
bet aš vis girdžiu – plaka
šalta vandenų širdis.

Kai lyja

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki

Sniegas sniegti, lietus lyja

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki –
štai nubudus jau sninga
vaizdais
arba nuojautom

į veidą
į vidų.

* * *

Mūsų mintys kaip gijos
kaip garas
iš galvojimo kaitros kylantis
iš ilgesio karščio

mūsų kūnai tėra laidininkai
ir gyvenimai šie –
tikrosios būties epigrafai.

* * *

Taku taku talalaku
kelias tamsoj nušviestas
pakelės kiškių akelėm –

tamsios kelio uodegos
traukias ryto link

– Kur tu buvai, kiškel mano?

Jėga

Šis pavasaris švaistosi vėjais
Išpūtęs akis taip išūš ausis
Kad pamiršim ko čia atėjom
Bet užtrenkia vėjas pavymui duris

Ir padvelkia trūkumu meilės
Skola už padžiautus metus
Tik pavasaris varvina seilę
Pro užuolaidas stebėdamas mus

Šis pavasaris nesirenka žodžių
Išpūtęs akis taip išūš ausis
Kad pamiršim kaip vakar atrodėm
Tiktai meilės stoka iš paskos atsivilks

O pavasaris užuolaidas plaiksto
Ir saujoje maišo dažus
Gal leiskim jam pabaigt šį paveikslą
O kampe lai įamžina mus

Ir tada didi jėga - - -

        jėga pagaus mus už rankos

Ir nusivilios vos ne vos - - -

        tuo kuo būsim rytoj
Mes buvom tik kažkur - - -

        kažkur svetur - dabar tik susirandam
Pavasario nakties tyloj ir supratingoj šviesoj

Rudos akys –
tarsi vakarėja
likimo pakrašty,
čia slypi nenusakoma
švelnumo bedugnė.

Rudos akys –
lyg rudens lietus
ant perdegusio miesto,
ne klausimas, ne atsakymas –
tik ilgesys, kuris niekur neskuba.

Jasponytiškas

Viskas telpa į vieną kambarį:

mano rankos,
tavo nugaros linija,
šilumos šešėliai ant sienos.

Lauke lyja,
o mes –
tik du šilti kvėpavimai,
kurie nieko daugiau nenori.

Parulskiškas

Kambarys kvepia tavimi,
tavo dūmais,
tavo oda,
tavo mažais nusikaltimais,
kuriuos įvykdome kasnakt.

Ir ryte pasaulis
vėl nekaltas,
bet tik iki kitos nakties.

Mačerniškas

Jos plaukai krito ant mano veido, 

Kaip rudens lapai ant žemės, 

Mes tylėjome, nes žodžiai buvo nereikalingi, 

Ir laikas sustojo mūsų glėbyje.

Kaip liūdna viešpatie kaip linksma kaip neaišku
ir koks netikras vakaro šešėlis
į svetimus namus man siunčia laiškus
nebepaaiškinančius nieko sielai
kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku

koks nepažįstamas ankstyvo ryto laikas
ir koks sparnuotas vakaras vėlyvas
koks tuščias kambarys priglobęs daiktus
labai brangus bet nebegyvas
koks nepažįstamas ankstyvo ryto laikas

balandi mano mėlynas gražus balandi
lenktais sparnais lyg išgaląstais peiliais
mane išgelbėt nuo nelaimės stengies
o negali išgelbėti nuo meilės
balandi mano mėlynas gražus balandi

kaip liūdna man kaip linksma kaip neaišku
ir koks balandis koks dangus kokia pašvaistė
virš bėgančių namų kurie sutraiško
sapnus kurie tik neveiksmingas vaistas
kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku