***

mano dievas
taip ir neišmoko įsakymų
neišmoko kalbų

tik ravėdavo
bergždžią visatą
savo medžio
akies ramumu

ir vartydavo saulę
it akmenį
kaip per rasą
benamio šuva

ir kartodavo tyliai
ar atmeni?
neatsimenu dieve.

na va

Gerosios Vilties stotelė

Kai šviesa ir tamsa dėl akių susitaiko,
Ryto kamšty įstringa įprasmintas laikas.
Pasaulio pačioj pabaigoj, prie Neries,
Išlipsiu stotelėj Gerosios Vilties.

Kai kala širdis, laikas keisti alyvą,
Mano gyvenimo drauge, duoki ženklą, kad gyva.
Kur gi valkiojais, meile? Eikš arčiau prie ugnies,
Susitiksim stotelėj Gerosios Vilties.

O kuo toliau labiau, noris tašką padėt,
O Kuo toliau paprasčiau išklausyt širdies,
O kuo toliau tuo lengviau išsiverkt ant peties,
Kai susitiksim stotelėj Gerosios Vilties…

Išlikim taip kartu, kol nieko trečio nėra,
Kol matos skirianti mus nuo pasaulio riba.
Skambės bučiniais, prašau rankom neliest,
Kol laukiam stotelėj Gerosios Vilties.

Je L'aime à Mourir / Myliu ją iki mirties

Moi je n'étais rien Et voilà qu'aujourd'hui Je suis le gardien Du sommeil de ses nuits Je l'aime à mourir Vous pouvez détruire Tout ce qu'il vous plaira Elle n'a qu'à ouvrir L'espace de ses bras Pour tout reconstruire Pour tout reconstruire Je l'aime à mourir Elle a gommé les chiffres Des horloges du quartier Elle a fait de ma vie Des cocottes en papier Des éclats de rire Elle a bâti des ponts Entre nous et le ciel Et nous les traversons À chaque fois qu'elle Ne veut pas dormir Ne veut pas dormir Je l'aime à mourir Elle a dû faire toutes les guerres Pour être si forte aujourd'hui Elle a dû faire toutes les guerres De la vie, et l'amour aussi Elle vit de son mieux Son rêve d'opaline Elle danse au milieu Des forêts qu'elle dessine Je l'aime à mourir Elle porte des rubans Qu'elle laisse s'envoler Elle me chante souvent Que j'ai tort d'essayer De les retenir De les retenir Je l'aime à mourir Pour monter dans sa grotte Cachée sous les toits Je dois clouer des notes À mes sabots de bois Je l'aime à mourir Je dois juste m'asseoir Je ne dois pas parler Je ne dois rien vouloir Je dois juste essayer De lui appartenir De lui appartenir Je l'aime à mourir Elle a dû faire toutes les guerres Pour être si forte aujourd'hui Elle a dû faire toutes les guerres De la vie, et l'amour aussi Moi je n'étais rien Et voilà qu'aujourd'hui Je suis le gardien Du sommeil de ses nuits Je l'aime à mourir

Aš buvau niekas O štai šiandien Aš esu sargas Jos naktų miego Myliu ją iki mirties Jūs galite sunaikinti Viską kas jums patinka Bet užtenka jai atverti Savo glėbį Kad viską atstatyti Kad viską atstatyti Myliu ją iki mirties Ji ištrynė skaičius Iš visų rajono laikrodžių Ji padarė iš mano gyvenimo Popierines širdeles Juoko priepuolius Ji iškovojo visus tiltus Tarp mūsų ir dangaus Ir mes juos pereinam Kas kartą kai ji Nenori miegoti Nenori miegoti Myliu ją iki mirties Ji privalėjo laimėti visus karus Kad būtų tokia stipri šiandieną Ji privalėjo laimėti visus karus Gyvenimo ir meilės taip pat Ji gyvena jos geriausią Jos matinį sapną Ji šoka viduryje Miškų, kuriuos pati piešia Myliu ją iki mirties Ji apsitaisiusi kaspinais Kuriuos ji paleidžia skristi Ji man dažnai dainuoja Kad aš klystu bandydamas Juos sugauti Juos sugauti Myliu ją iki mirties Kad užlipti į jos bokštą Paslėptą po stogais Aš turiu iškalti natas Iš savo klumpių Myliu ją iki mirties Aš turiu tiesiog atsisėsti Turiu nekalbėti Turiu nieko nenorėti Turiu tik pabandyti Jai priklausyti Jai priklausyti Myliu ją iki mirties Ji turėjo laimėti visus karus Kad būtų tokia stipri šiandieną Ji privalėjo laimėti visus karus Gyvenimo ir meilės taip pat Aš buvau niekas O štai šiandieną Aš esu sargas Jos naktų miego Myliu ją iki mirties

grandinė

Žvelk – vaizduotė nupiešia
Istorijos trūkstamą grandį:
Jeigu šėlstanti jūra yra,
Tai atrasim ir valtį, ir mirtį,
Ir kūną, išplautą į krantą,
Ir drabužio užanty
Išblukusį rankraštį seną.
Ir bangų nulaižytas raides,
Kur belikę eilutės:
„Ilgai ir laimingai gyveno“...
Ir žuvėdras plėšrias,
Didį alkį ir skurdų jų sapną,
Ir jų įstrižo skrydžio, ir žvilgsnio,
Ir jų klyksmo išerzintus akmenis...
O po to– vien tik jūrą ir jūrą,
Kol nuo nykstančio kūno nuslys
Įsiėdus į gulinčio riešą
Sunki trūkstamoji grandis.

kelias į sostinę

Minga tylintys, laukiantys
žaibo, ramybės ir karo.
Bėga upės ir laikas, ir vakaras
medį iš kiemo išvaro.
Užgesinamos žvakės ir krūtys,
ir moterys kniaubias į patalus.
Bliūkšta mėnuo ir burės,
ir ranką apleidžia sakalas.
Ištuštėjusios apkabos, duonos
ir žodžių, ir žvilgsnių pintinės.
Užpustyti keliai ir dievai, neprieinamos
grožio ir gėrio landynės...
Kokios gilios ir baisios čia naktys,
o aušros čia tokios tykios...
Durys, durys, skatikai, skatikai, skatikai.

užstalės daina

Visos mistikos baigėsi,
Baigėsi kumščiais į stalą.
„Šitaip gali nutikti tik man“
Jau seniai nuskandinta albumuos.
Ir mama jau senokai nebemala, –
Tėtė dar kala,
O sukalęs vis slepia į žemę,
O žemė vis uždera krūmais…

Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
Už tikrąją būtį, už Dievą.
Šiandien dar daugiau mokam
Už šventą ramybę ir duoną.
Jau nebeperkam rožių,
Tik paskabom blyškių chrizantemų,
Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
Nors taip noris sakyt, kad išduoda.

O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
Vis išlanksto beviltišką kreivę,
Kiek nušviečia rankas,
Kurios kala ir ardo, ir kala...
Reiktų norą užminti,
Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
Tik – į šipulius smuiką,
Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…

randas

Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
su savim nusives...

Ir norėsi nustebi,
kad nuvargusios kojos patamsyje
guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
tik gilesnis ruduo
ir dangus.

Žaidimai su mirtimi

Galima žaisti, kad ji –
jaunesnioji tavo sesutė,
palikta tau prižiūrėt lig ryto.

Taisyklės paprastos – turi
daryti viską, kad tik ji neverktų:

degioti šviesą drugiams
(broliškai džiaugtis, kai ji
krykštauja nuo
naivių apsvilimų, spragsėjimų),
paskui plėšyt knygas,
leisti saldžiai žiūrėti,
kaip po mažėjantį skliautą
žviegdamos blaškos eilutės...

Gyvasties pilna – reikia tik paieškoti:
rodyt pirštu į veidą mėnulio bekraujį,
paklodėse nardyt
po andai išblėsusios meilės
žemėlapį...

Kai ir tai nusibos –
pats turi apsimesti
miegančiu,
klausytis aplink tipenančios
jos žingsnelių,
leisti sroventi prakaitui,
bandyti spėlioti,
bet, ginkdie, nežiūrėt, ką ji
daro –
                            arba savaime suprasi,
                            arba prašvis.

Musių valdovas

Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių
Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos.
Iš sutartų klyksmų pažindavom paukščius ir žmones –
Dar neklaidus ir kvepiantis mums buvo pažinimo sodas.

Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį –
Tarp mūs ramybė buvo, klimpdavo į ją plaštakės,
Mes lietėm viską, daiktai dar nemokėjo dužti,
Nuo nuogo kūno, nuo tiesos dar nesimarkstė akys...

Buvo Dievas tarp mūsų. Ir mūsų visai nebijojo,
Regis, to ir pakako, krito rasa ir švito.
Tvyrojo dangus virš galvos, žolės šiugždėjo po kojom
Tądien šiurkščiau nei visad –
                                           nes jau buvom išmokę. Žudyti.

"Apie draugus: N. G."

Kada ir svetimi – ne svetimi,

Ir visa, kas nespėjo atsitikti,

Nutolsta pasroviui nebūtini

Tarytum nebūtis turėtų kryptį.

Kada už miesto baigiasi diena,

Ir gaudžia radijas artėjant liūčiai,

Turbūt neatsitversime spyna

Nuo paskutinių vasaros minučių.

Jau lankė mūsų girią, jų pirštus,

Lyg medis pamena negyvas baldas,

Įžengę į subrendusius metus,

Jie žemiškajam teismui nepavaldūs.

Tai atvira ir didelė šeima,

Kurios vaikai teturi vieną vardą –

Jų balsą pavadavus tuštuma

Ligi kraštų pripildo mūsų erdvę.

Aš netikiu nelaime ir tikiu

Draugais, kuriems išdalijau po lygiai

Atstumą tarp pasaulio ir akių –

Šią menką ir netikrą begalybę.

Visi veidai išnyksta šviesoje,

Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,

Bet žingsniai susitinka manyje,

Kaip susitinka lygiagretės tiesės.

Maži jausmai

Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti
Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško

apology

Žvaigždes juodai užtapiau
Atleisk
Negalėjau užmigti
Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim miriau
Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų užsnigti

mirusiųjų

kaimelis išnuodytas.
supratau vos priėjęs
galėčiau sakyt jog iš kvapo,
bet greičiausiai meluočiau.

vaikiški dviračiai ratais į debesis
supamas krėslas, išmėtyti batai
dar kažkokie popieriai, gabalas bėgių,
dantų šepetėliai, peiliukai,–
ir viskas apaugę žolėm

kaimelis išnuodytas.
kunigas linkčiojo galva ir gėrė,
beveik nekalbėjom, beveik užsimerkęs:

– dvasių turgus, lozoriau,
kalvė ir priekalvis, čia gali
nusikalt sau dėžutę
išsidrožti akis ir kojas
išgyt atsigėrus...

tėve, sakau, sugrįžau.
bet greičiausiai meluoju

luošystės. žaidimai

sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.

smilkimas.

net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.

viešpatie, vis dar žaidžiu
jog esi.

post.

į viską regėtą ir jaustą
išdūsta pakampėse žiurkės
ir viešpaties žiaunomis žaidžia
vaikai

parodyk kur skauda.

vienatvė sklinda laidais
plinta skersgatvių plytomis
kvėpuoja iš knygų
bibliotekų archyvuose daužos
šiepia dantis kada skutatės

parodyk kur skauda.

skerdyklą ir paštą
sudeginom pernai
dar liko mokyklos
bažnyčia ir dievas
kapojantis senėm pirštus
bet tvarstantis kojas

parodyk kur skauda.

cypia lovos ir moterys
kada sienomis atgula žaizdos
suserga laikas
ir skaičiai

ištirpsta

parodyk kur skauda –
papūsiu

***

Užplūdusi lūpas, vilnis atsitraukia ūmai,
Ir vėl susikaupia, ir tampa savim. Nemarumas –
Tik ženklas, tik įgūdis. Atsikartoja kiemai,
Aptirpusi žvakė, langinę brūžuojantis krūmas.

Apakina kūnas, tarytum akmuo vandeny.
Suklūsta naktiniai drugiai, parafinas garuoja.
Mes tolstame vienas nuo kito. Girdžiu, kaip eini
Iš sapno į sapną, iš rojaus į mirtį ir rojų,

Į spragą tarp žodžio ir daikto. Dabar tu visa –
Tik tat, ką prisimena pirštai. Žinau, kad pradingsi
Ir grįši atgal. Kambary karaliauja tamsa,
Ir krūmas prabyla, ir jūra sulėtina žingsnį.

Tik ženklas, grįžimas. Šešėlių, bangų dovana,
Nereiškianti nieko, pranokstanti matą ir saiką.
Ir girgžda langinė, ir plakas kalba ir liepsna –
Pati amžinybė, aklai atsišliejus į laiką.

***

Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.

Atstok

Sakai: „Atstok".
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą,
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus

Ir jaukią tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus - sapną.
Ryte - kavos puodelį,
Dieną - juoką.

Sakai: „Atstok".
Mieloji, ar atstojau?

luošystės. aš

susenęs viduj
tik išorėj 23.
tykus pailsau
ir rankos į tekantį
vandenį.

ikonose
šventųjų paakiai sutinę.
verksmas ir nemiga.
belieka kartoti:

esu panašus į tave.
į save. į kiekvieną
kybantį savo namuos.
vienatvė ir
mano juodumas tapatūs.

norėčiau į miestą
kur amžiais ruduo.
ir tavo šviesa
– – – tik kitokia.

luošystės. tylos

įtikėjau
ir visos vienatvės
jau mano.

pritvinko tavo nerašymas
tik trys taškai –
kiekvienam tylėjimui po vieną.
meldies ant suluošinto klaupto
žegnojies
duok viešpatie duonos,
sakai, dar trupinį rašymo
ir moterį leisk – –
bent susapnuoti. nedaug. tik
priglusti prie pėdų

ir visos tylos
jau mano.

Endšpilis

1.

ė!

2.

ė, tu, ilgas!

3.

ateini čia

4.

vaizdas: ligoninės palata, baltai
apsirengusi moteris keičia čiužinius

5.

nebijok, jis neužtaisytas

6.

kaip manai, raudoną ar mėlyną kirpt?

7.

gerbiamieji keleiviai, dabar šiek tiek
pakratys, prisisekite saugos diržus
ir likite ramūs

8.

sms žinutė: važiuoju, greit būsiu. kaip vaikai?

9.

ji panoro nubust pasirąžiusi štai ir pasaulis

10.

pakartok, ką dabar pasakei

11.

ji panoro nubust pasirąžiusi štai ir pasaulis
aplietas šviesos plyšta langas nelygiai per pusę

12.

vaizdas: cirko klounas valosi grimą nuo veido,
butelis ant grimerinės stalelio, jis ilgai
žiūri į save veidrody, įsipila

13.

nu, pinigus atnešei?

14.

plyšta langas per pusę ji glosto atbėgusią katę

15.

čia gi neaukštai

16.

murkia katė skečia nagus o ji šypsosi

17.

nebėkit, nebėkit, jis tikrai nekanda

18.

ką vakarienei? dar yra
tavo mamos rinktų grybų stiklainis?

19.

palaikyk truputį vairą

20.

ji šypsos savim šildo upę o aš šildau ją

21.

ne, ne, tu pakartok, ką dabar pasakei

22.

ji šypsos savim šildo upę o aš šildau ją
nes jau temsta nes lietūs ateina ir sniegas

23.

vaizdas: mama vedasi vaiką už rankos,
jis įlipa į kraujo balą, žiūri, pradeda
verkti; mama: neverk, čia nieko baisaus,
čia tik kraujas

24.

o čia tikrai kokybiškas šūdas,
ne koks fuflo?

25.

ir sniegas ateina ir visa kas buvo kalbėta

26.

sms žinutė: lėktuvas krenta. visada tave myl

27.

kas buvo kalbėta prieš tai savo galios netenka
ir anka žuvelės kurias kliudė josios švytėjimo lankas

28.

ateik, ateik, nieko tau labai daug nebus,
va, matai – ežeras. tu turbūt pats supranti,
kad čia tau plaukt reikia

29.

ė!

30.

ė, tu, ateini čia!

31.

trauk tą ranką, rodyk, ką ten turi

32.

švytėjimo lankas ji glosto atbėgusią katę, murkia katė

33.

dar po vieną ir namo

34.

vaizdas: dykuma, lotoso poza
sėdi žmogus, jo veido mes nematome,
pradeda lyti

35.

murkia katė skečia nagus užsimerkia ir dingsta pasaulis

36.

o virvės tikrai išlaikys?
tikrai
aš pirmą kartą šoku
ne jūs pirmas, ne jūs paskutinis

37.

pakartok, ką dabar pasakei

38.

dingsta pasaulis

***

Скатерть самобранка
Белые узоры,
Кухня-перебранка,
Спальня-уговоры.
За стеной молотят
Языком по стенам.
Дом напротив сносят
Скоро перемены.

Скатерть самобранка,
Штемпель "Москлеенка",
Папиросы "Данко",
Полстены филенка,
Полбутылки водки,
Полгорбушки хлеба,
Тощий хвост селедки
В голове полнеба.

Кипятится чайник
Соловьем разбоя,
Стены укачало,
Пенятся обои.
Выдави мне, скатерть
Рифму подороже,
Скатерть - паперть, матерть...
Ну и день погожий!

Суббота

ŽIŪRĖTI ĮRAŠĄ

Суббота. Икоту поднял час прилива.
Время стошнило прокисшей золой.
Город штормит, ухмыляется криво,
Штурмом взяв финскую финку залива,
Режется насмерть чухонской водой.
Серое нечто с морщинистой кожей,
Усыпанной пепельной перхотью звезд,
Стонет и пьет одноглазая рожа.
Жалко скребется в затылке прохожий
Бледным потомком докуренных гряз.
Траурный митинг сегодня назначили
Мы по усопшей стране, господа.
Все песни - распроданы, смыслы - утрачены.
Где вы, герои войны и труда?
Заколотили мы в рощу дубовую
И закопали ее под Невой.
Надо бы, надо бы родить бабу новую,
Светлу, понятну, идейно толковую,
Да грешный наследный вредит геморрой.
Кладбище. Небо, хлебнув политуры,
Взракетило дыбом антенны волос.
Мне снится потоп сумасшествий с натуры:
Пушкин рисует гроб всплывшей культуры,
Медный Петр добывает стране купорос!

Sezono atidarymas

Žibuoklių ir girtuoklių nutupėti
Čia tėviškės šlaitai ir idealai...
Lakštingala jau gali nečiulbėti,
Tačiau negert degtinės ji negali.

Pakalnėj žydi obelys kaip nosys
Ir sprogsta vyrai tartum pumpurai...

Man dar ilgai tas vakaras sapnuosis
Ir bus man tam sapne labai gerai.

Meilės giesmė

Tu nebūsi jau mano grobis -
Nebespėju tavęs pagaut.
Nors aš sklidinas dvasios lobių,
Tau į lobius šituos - nusispjaut.

Kas iš grožio senobinio likę,
Paskaičiuok piršteliais aistringais —
Piniginė, pilvas ir plikė,
Raukšlės, lyg būčiau protingas.

Iš visų mano grožio burtų
Sąnariai dirbtiniai gražiausi...
Ak, būtum akla ir apkurtus -
Susijaudintumei tikriausiai.

I š A į B

Tu manęs nebelauk,
Nors dar lauks traukiniai, pilkos stotys...
Vakare po lietaus
Aš išeisiu. Vienas. Be kelio. Iš proto.

Ar kryptis vakarų?
Nežinau. Galvoje tiek peronų!.. Ir vienas likimas.
Už save aš geriu
Iš avinėlio pėdos... O kiti? Kas kiti man!..

Šviesios galvos kitų,
Surikiuotos ten mintys, keliai ateities.
Aš prospektą kertu
Savanorių. Ir ieškau kraštelio Gerosios vilties...

Akvanautai

Uždaryti mes esam, vaikeli,
Akvariume Dievo visi.
Jis žiūri, kaip dulkes mes keliam
Ir klaidžiojam tam debesy.

Ir kiek beišdulkintum naujo,
Anam nebenauja seniai...
Ir žemė - sena dulkių sauja -
Sukasi atmintinai...