Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių
Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos.
Iš sutartų klyksmų pažindavom paukščius ir žmones –
Dar neklaidus ir kvepiantis mums buvo pažinimo sodas.
Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį –
Tarp mūs ramybė buvo, klimpdavo į ją plaštakės,
Mes lietėm viską, daiktai dar nemokėjo dužti,
Nuo nuogo kūno, nuo tiesos dar nesimarkstė akys...
Buvo Dievas tarp mūsų. Ir mūsų visai nebijojo,
Regis, to ir pakako, krito rasa ir švito.
Tvyrojo dangus virš galvos, žolės šiugždėjo po kojom
Tądien šiurkščiau nei visad –
nes jau buvom išmokę. Žudyti.
