Ir visa, kas nespėjo atsitikti,
Nutolsta pasroviui nebūtini
Tarytum nebūtis turėtų kryptį.
Kada už miesto baigiasi diena,
Ir gaudžia radijas artėjant liūčiai,
Turbūt neatsitversime spyna
Nuo paskutinių vasaros minučių.
Jau lankė mūsų girią, jų pirštus,
Lyg medis pamena negyvas baldas,
Įžengę į subrendusius metus,
Jie žemiškajam teismui nepavaldūs.
Tai atvira ir didelė šeima,
Kurios vaikai teturi vieną vardą –
Jų balsą pavadavus tuštuma
Ligi kraštų pripildo mūsų erdvę.
Aš netikiu nelaime ir tikiu
Draugais, kuriems išdalijau po lygiai
Atstumą tarp pasaulio ir akių –
Šią menką ir netikrą begalybę.
Visi veidai išnyksta šviesoje,
Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,
Bet žingsniai susitinka manyje,
Kaip susitinka lygiagretės tiesės.
