Visos mistikos baigėsi,
Baigėsi kumščiais į stalą.
„Šitaip gali nutikti tik man“
Jau seniai nuskandinta albumuos.
Ir mama jau senokai nebemala, –
Tėtė dar kala,
O sukalęs vis slepia į žemę,
O žemė vis uždera krūmais…
Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
Už tikrąją būtį, už Dievą.
Šiandien dar daugiau mokam
Už šventą ramybę ir duoną.
Jau nebeperkam rožių,
Tik paskabom blyškių chrizantemų,
Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
Nors taip noris sakyt, kad išduoda.
O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
Vis išlanksto beviltišką kreivę,
Kiek nušviečia rankas,
Kurios kala ir ardo, ir kala...
Reiktų norą užminti,
Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
Tik – į šipulius smuiką,
Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…
