***

Užplūdusi lūpas, vilnis atsitraukia ūmai,
Ir vėl susikaupia, ir tampa savim. Nemarumas –
Tik ženklas, tik įgūdis. Atsikartoja kiemai,
Aptirpusi žvakė, langinę brūžuojantis krūmas.

Apakina kūnas, tarytum akmuo vandeny.
Suklūsta naktiniai drugiai, parafinas garuoja.
Mes tolstame vienas nuo kito. Girdžiu, kaip eini
Iš sapno į sapną, iš rojaus į mirtį ir rojų,

Į spragą tarp žodžio ir daikto. Dabar tu visa –
Tik tat, ką prisimena pirštai. Žinau, kad pradingsi
Ir grįši atgal. Kambary karaliauja tamsa,
Ir krūmas prabyla, ir jūra sulėtina žingsnį.

Tik ženklas, grįžimas. Šešėlių, bangų dovana,
Nereiškianti nieko, pranokstanti matą ir saiką.
Ir girgžda langinė, ir plakas kalba ir liepsna –
Pati amžinybė, aklai atsišliejus į laiką.