Gerosios Vilties stotelė

Kai šviesa ir tamsa dėl akių susitaiko,
Ryto kamšty įstringa įprasmintas laikas.
Pasaulio pačioj pabaigoj, prie Neries,
Išlipsiu stotelėj Gerosios Vilties.

Kai kala širdis, laikas keisti alyvą,
Mano gyvenimo drauge, duoki ženklą, kad gyva.
Kur gi valkiojais, meile? Eikš arčiau prie ugnies,
Susitiksim stotelėj Gerosios Vilties.

O kuo toliau labiau, noris tašką padėt,
O Kuo toliau paprasčiau išklausyt širdies,
O kuo toliau tuo lengviau išsiverkt ant peties,
Kai susitiksim stotelėj Gerosios Vilties…

Išlikim taip kartu, kol nieko trečio nėra,
Kol matos skirianti mus nuo pasaulio riba.
Skambės bučiniais, prašau rankom neliest,
Kol laukiam stotelėj Gerosios Vilties.

Je L'aime à Mourir / Myliu ją iki mirties

Moi je n'étais rien Et voilà qu'aujourd'hui Je suis le gardien Du sommeil de ses nuits Je l'aime à mourir Vous pouvez détruire Tout ce qu'il vous plaira Elle n'a qu'à ouvrir L'espace de ses bras Pour tout reconstruire Pour tout reconstruire Je l'aime à mourir Elle a gommé les chiffres Des horloges du quartier Elle a fait de ma vie Des cocottes en papier Des éclats de rire Elle a bâti des ponts Entre nous et le ciel Et nous les traversons À chaque fois qu'elle Ne veut pas dormir Ne veut pas dormir Je l'aime à mourir Elle a dû faire toutes les guerres Pour être si forte aujourd'hui Elle a dû faire toutes les guerres De la vie, et l'amour aussi Elle vit de son mieux Son rêve d'opaline Elle danse au milieu Des forêts qu'elle dessine Je l'aime à mourir Elle porte des rubans Qu'elle laisse s'envoler Elle me chante souvent Que j'ai tort d'essayer De les retenir De les retenir Je l'aime à mourir Pour monter dans sa grotte Cachée sous les toits Je dois clouer des notes À mes sabots de bois Je l'aime à mourir Je dois juste m'asseoir Je ne dois pas parler Je ne dois rien vouloir Je dois juste essayer De lui appartenir De lui appartenir Je l'aime à mourir Elle a dû faire toutes les guerres Pour être si forte aujourd'hui Elle a dû faire toutes les guerres De la vie, et l'amour aussi Moi je n'étais rien Et voilà qu'aujourd'hui Je suis le gardien Du sommeil de ses nuits Je l'aime à mourir

Aš buvau niekas O štai šiandien Aš esu sargas Jos naktų miego Myliu ją iki mirties Jūs galite sunaikinti Viską kas jums patinka Bet užtenka jai atverti Savo glėbį Kad viską atstatyti Kad viską atstatyti Myliu ją iki mirties Ji ištrynė skaičius Iš visų rajono laikrodžių Ji padarė iš mano gyvenimo Popierines širdeles Juoko priepuolius Ji iškovojo visus tiltus Tarp mūsų ir dangaus Ir mes juos pereinam Kas kartą kai ji Nenori miegoti Nenori miegoti Myliu ją iki mirties Ji privalėjo laimėti visus karus Kad būtų tokia stipri šiandieną Ji privalėjo laimėti visus karus Gyvenimo ir meilės taip pat Ji gyvena jos geriausią Jos matinį sapną Ji šoka viduryje Miškų, kuriuos pati piešia Myliu ją iki mirties Ji apsitaisiusi kaspinais Kuriuos ji paleidžia skristi Ji man dažnai dainuoja Kad aš klystu bandydamas Juos sugauti Juos sugauti Myliu ją iki mirties Kad užlipti į jos bokštą Paslėptą po stogais Aš turiu iškalti natas Iš savo klumpių Myliu ją iki mirties Aš turiu tiesiog atsisėsti Turiu nekalbėti Turiu nieko nenorėti Turiu tik pabandyti Jai priklausyti Jai priklausyti Myliu ją iki mirties Ji turėjo laimėti visus karus Kad būtų tokia stipri šiandieną Ji privalėjo laimėti visus karus Gyvenimo ir meilės taip pat Aš buvau niekas O štai šiandieną Aš esu sargas Jos naktų miego Myliu ją iki mirties

grandinė

Žvelk – vaizduotė nupiešia
Istorijos trūkstamą grandį:
Jeigu šėlstanti jūra yra,
Tai atrasim ir valtį, ir mirtį,
Ir kūną, išplautą į krantą,
Ir drabužio užanty
Išblukusį rankraštį seną.
Ir bangų nulaižytas raides,
Kur belikę eilutės:
„Ilgai ir laimingai gyveno“...
Ir žuvėdras plėšrias,
Didį alkį ir skurdų jų sapną,
Ir jų įstrižo skrydžio, ir žvilgsnio,
Ir jų klyksmo išerzintus akmenis...
O po to– vien tik jūrą ir jūrą,
Kol nuo nykstančio kūno nuslys
Įsiėdus į gulinčio riešą
Sunki trūkstamoji grandis.

kelias į sostinę

Minga tylintys, laukiantys
žaibo, ramybės ir karo.
Bėga upės ir laikas, ir vakaras
medį iš kiemo išvaro.
Užgesinamos žvakės ir krūtys,
ir moterys kniaubias į patalus.
Bliūkšta mėnuo ir burės,
ir ranką apleidžia sakalas.
Ištuštėjusios apkabos, duonos
ir žodžių, ir žvilgsnių pintinės.
Užpustyti keliai ir dievai, neprieinamos
grožio ir gėrio landynės...
Kokios gilios ir baisios čia naktys,
o aušros čia tokios tykios...
Durys, durys, skatikai, skatikai, skatikai.

užstalės daina

Visos mistikos baigėsi,
Baigėsi kumščiais į stalą.
„Šitaip gali nutikti tik man“
Jau seniai nuskandinta albumuos.
Ir mama jau senokai nebemala, –
Tėtė dar kala,
O sukalęs vis slepia į žemę,
O žemė vis uždera krūmais…

Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
Už tikrąją būtį, už Dievą.
Šiandien dar daugiau mokam
Už šventą ramybę ir duoną.
Jau nebeperkam rožių,
Tik paskabom blyškių chrizantemų,
Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
Nors taip noris sakyt, kad išduoda.

O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
Vis išlanksto beviltišką kreivę,
Kiek nušviečia rankas,
Kurios kala ir ardo, ir kala...
Reiktų norą užminti,
Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
Tik – į šipulius smuiką,
Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…

randas

Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
su savim nusives...

Ir norėsi nustebi,
kad nuvargusios kojos patamsyje
guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
tik gilesnis ruduo
ir dangus.

Žaidimai su mirtimi

Galima žaisti, kad ji –
jaunesnioji tavo sesutė,
palikta tau prižiūrėt lig ryto.

Taisyklės paprastos – turi
daryti viską, kad tik ji neverktų:

degioti šviesą drugiams
(broliškai džiaugtis, kai ji
krykštauja nuo
naivių apsvilimų, spragsėjimų),
paskui plėšyt knygas,
leisti saldžiai žiūrėti,
kaip po mažėjantį skliautą
žviegdamos blaškos eilutės...

Gyvasties pilna – reikia tik paieškoti:
rodyt pirštu į veidą mėnulio bekraujį,
paklodėse nardyt
po andai išblėsusios meilės
žemėlapį...

Kai ir tai nusibos –
pats turi apsimesti
miegančiu,
klausytis aplink tipenančios
jos žingsnelių,
leisti sroventi prakaitui,
bandyti spėlioti,
bet, ginkdie, nežiūrėt, ką ji
daro –
                            arba savaime suprasi,
                            arba prašvis.

Musių valdovas

Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių
Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos.
Iš sutartų klyksmų pažindavom paukščius ir žmones –
Dar neklaidus ir kvepiantis mums buvo pažinimo sodas.

Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį –
Tarp mūs ramybė buvo, klimpdavo į ją plaštakės,
Mes lietėm viską, daiktai dar nemokėjo dužti,
Nuo nuogo kūno, nuo tiesos dar nesimarkstė akys...

Buvo Dievas tarp mūsų. Ir mūsų visai nebijojo,
Regis, to ir pakako, krito rasa ir švito.
Tvyrojo dangus virš galvos, žolės šiugždėjo po kojom
Tądien šiurkščiau nei visad –
                                           nes jau buvom išmokę. Žudyti.

"Apie draugus: N. G."

Kada ir svetimi – ne svetimi,

Ir visa, kas nespėjo atsitikti,

Nutolsta pasroviui nebūtini

Tarytum nebūtis turėtų kryptį.

Kada už miesto baigiasi diena,

Ir gaudžia radijas artėjant liūčiai,

Turbūt neatsitversime spyna

Nuo paskutinių vasaros minučių.

Jau lankė mūsų girią, jų pirštus,

Lyg medis pamena negyvas baldas,

Įžengę į subrendusius metus,

Jie žemiškajam teismui nepavaldūs.

Tai atvira ir didelė šeima,

Kurios vaikai teturi vieną vardą –

Jų balsą pavadavus tuštuma

Ligi kraštų pripildo mūsų erdvę.

Aš netikiu nelaime ir tikiu

Draugais, kuriems išdalijau po lygiai

Atstumą tarp pasaulio ir akių –

Šią menką ir netikrą begalybę.

Visi veidai išnyksta šviesoje,

Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,

Bet žingsniai susitinka manyje,

Kaip susitinka lygiagretės tiesės.