Galvon suaugę baras profesoriai

Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man, kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvynis,
Visus širdies kalnus baigia apsemti.
O čia, sako, puvimas eina visuotinis, -
Ir liepia palengvo trunyti ir senti.

Nusigrįžta, kad saulė nešildytų,
Akinių kad stiklai nesutirptų.
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų,
Tai tuoj bėga kirptųs.

O aš - kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas
Kišenę ar burną tik atveriu, -
Ir veržias pavasariai virsdami, sprausdamies,
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai, -
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse.
Matyt, liga pristojo chroniška.
Ir nieko čia nebepadarysi.

Debesų jaučiukai

Laukai pavasarėja.
      Tik dar rytais šalčiukai.
Dangaus pakluonėms vaikštinėja
      Debesų jaučiukai.

Išvilk iš skrando
Savo sielą
      Ir leisk ant vėjo.
Debesų pieningą bandą
      Tegano padangėje.

Vėjavaikis

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs, -
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu linktyniais.
      Gulbės - kelią!
      Gervės - kelią!
      Debesų kelių didžiuoju
      Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko -
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.
      Kas man vėją pažabotų?
      Kas man vėtrą paviliotų?
      Debesų keliu didžiuoju
      Tik aš vienas tevažiuoju.

Lik, pavasari, tarp pievų! -
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, - sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

Pavasarėjimas

„Pavasario saulė nušvito meiliai“
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę,
Žiūrėk - spinduliai,
Ne saulė - senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievą,
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo milijardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis!
Nebe pirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis.
Bet taip ištekėki,
Kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę?
Liepk - grimą!
Ne našlę - bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim.
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk - kad vainikų vainikai.
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą.
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo,
Bet:

      Kad vainikai mirgėtų,
      Kad dainos skambėtų,
      Kad lydėtų tave
      Visą gyvenimą tavo.

Saulė iš snaudulio kelia.
Prie vartų jau tavo jaunikis.
Žeme, senele,
Rangykis!

Mano kraujo lašelis

Ateina mažutis žmogutis
Į didelę žemę, atrieda
Raudonas kraujo lašelis,
O ašara – jam iš paskos.

Sustokit, mašinos, nedrįskit
Važiuoti, kol šviečia ant kelio
Raudonas kraujo lašelis –
Maža semaforo akis.

Ateina mažutis žmogutis
Į didelę žemę, atrieda
Raudonas kraujo lašelis,
Ištryškęs iš mano širdies.
Iš nebūties.

Didysis maratonas

Bėga visi iki vieno.
Nuo ryto lig vakaro bėga.
Net kai užmiega –
Sapne tebebėga.

Žmonės,
Kur bėgat?

Nieks neatsako. Bėga.
Pro savo laimę.
Pro savo bėdą.
Bėga ir bėga.

Ir nustatyti sunku,
Kas pirmauja,
O kas atsilieka.
Visi iki vieno bėga.

Pro savo laimę.
Pro savo bėdą.
Bėga ir bėga.

Bėga ir bėga...

Iš anksto...

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kur pateka saulė, kur leidžias.
Kur sniegas pirmiausia ištirpsta
Ir ima žibuoklės žydėt.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur suka lizdelį dagilis.
Kur žemuogės sirpsta saldžiausios,
Kur noksta rusvi riešutai.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Kada prasidės šienapjūtė,
Kada rugiapjūtė, ką dirbsim
Šiandieną, ką veiksim rytoj.

Kaip gera žinoti iš anksto,
Kur veda keliai ir takeliai.
Ir ką pamatysiu, užkopęs
Ant šito kalnelio stataus.

Kaip gera iš anksto žinoti,
Koks veidas, prie stiklo prilipęs,
Boluoja iš tolo... Kas kitas
Taip kantriai prie lango sėdės?

Ir gera žinoti iš anksto,
Kad, viską palikęs, išeisiu
Į platų pasaulį, kur niekas
Nežino iš anksto, kas bus.

Pastirus balto ežero akis

Pastirus balto ežero akis
raudonai nugenėtos pušys
dangaus kas dieną dėvimas drabužis
neką apie tave tepasakys

sulauki savo valandos
ir vėl ropštiesi į palėpę
kur suversti jausmai priplėkę
tarp nejaukios buities mantos

išdidintoje nuotraukoje giminės
žvelgi į savo atvaizdą kamputy
ir vis iš naujo komponuoji būtį
beveik beprasmiais žodžių deriniais

ir moteris apačioje ant laiptų
seniai sustingusi. bent susikeiktų

Pagėla

Braškėdama nuo šalčio pasipurtys
žiemos diena lyg koks mechaninis gremėzdas
pasidalindama vienatvės turtais
su dar vienišesniais vaikystės miestais

ir nesvarbu kad išdavė draugai
nes tik draugams išduoti duota
į vakaro skrynelę darganotą
barbena byrantys vasario pinigai

tuoj radijas traškėdamas praneš
nereikalingą tačiau tikslų laiką
ir miestas dar tuštesnis negu aš
neveikia vaistinė neveikia ir nereikia

Kurortas

Aš dar nespėjau sugalvoti tavęs
                 o tu jau įvykai
geruoju prisipažink
         kas tave sugalvojo

Atdaras vakaras

Atdaras vakaras
Kiemas skiedros
Švarus parketas radijas
Apverstas viedras

Sutvarkytos erdvės tetraedras
Vienas buities centimetras
Kas tu – pušis ar kedras
Gėtė su golfo getrais

Šuo lojantis gatvėje
„Pudra. Plaukų tepalai“
– Negi tu nieko neatmeni?
– Atmenu. Ir tobulai

Vieniša naktis

Mėnulis vaikščioja laidais
tarytum lyno akrobatas
o telefonas automatas
prie pirmo sutiktojo metas
ir klausinėja – kaip laikais

tačiau jam niekas neatsako
įpykę numeta ragelį
benamis šuo mėnulį laka
iš drumzlinos balos prie tako
ir niekaip jo išlakt negali

o kaip lošėjas nepatyręs
ant paskutinės kortos stato
nei šuo nei mėnuo to nemato
iš telefono automato
monetų ašaros pabyra

Gyvasis kampelis

Ir man gėda šaipytis iš to
kad nešdavau triušiams žolę
kurią mes pešėm
nuo šlaito

šlaitas seniai
su visa atmintim
su kapais
nuslinko į upę

mažas vaikas
atsistojęs ant akmenio balto
geležine rykšte
plaka vandenį

vandenį plaka!

Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims

Esu vadinas gyvenu

Esu vadinas gyvenu

vidurnaktis nubildantis tramvajus
per sandūras, ant bėgių ašmenų
negailestingai pjaustomas gyvenimas

vėl prieš akis ir plentai ir palėpės
ilgai rūdijo apmaudas ir peilis
ir bailiui panorėjus man paliepus
užtenka gailesčio nereikia meilės

o skrydžio iškamša šventųjų geismas
man skersgatvių tamsa beribis plotas
pasižiūrėkit kaip netenka laisvės
koordinačių nebežinantis pilotas

naktis teklysta te nebus to būsto
aš vėl girdžiu vidurnakčių balsus
ir kaip smagu ryte pabusti

aš gyvenu vadinas aš teisus

Pakol manęs nebuvo čia

Pakol manęs nebuvo čia
Išaugai tu
Ir išgražėjai.
Grįžau, ir grįžo nejučia
Į galvą man
Senieji vėjai.

Ir vėl aš klaidžioti einu
Prie tavo balto vyšnių sodo.
Ir vėlei be tavų dainų
Man būna vakarais
Nuobodu…

Tačiau ne man skiri dainas
Ir niekados turbūt neskirsi, -
Nes tu nepamiršai manęs.
O aš tave buvau pamiršęs…

TAI, KURIOS AŠ NIEKAD NEREGĖSIU

Jei vieną rytmetį aš prisikelsiu
Ir pasibels į langą mano pelenai,-
Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą.
Aš gyvenau seniai,
Labai seniai…

Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Nesu žudikas aš, nesu vagis.
Ir tik todėl šį rytą prisikėliau,
Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis,

Į garbinius, kurie auksinėm gijom
Sruvena ant baltų, švelnių pečių…
Seni sapnai many ūmai atgijo,
Širdy vėl godų nerimą jaučiu.

Mana dalia seniai jau nuaidėjo,
Kaip nuaidės ir tavo su laiku.
Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau,
Tai tik jaunystei žėrinčių akių.

Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Aš atėjau kaip tolima daina.
Ir jei gali,-
Nors vieną ašarėlę
Nubrauk nuo savo skruosto -
Už mane…

Daina nepasiremsi kaip lazda

Daina nepasiremsi kaip lazda
Eilėraščiu pasaulio nesutversi.
Bet mūsų žodžiai dega kai kada,
įsiliepsnoja kai kada jie, tarsi

graudus ugniakuras prie ešafoto,
kad, ir myriopi pasmerktas, kažkas
sušildytų sugrubusias rankas
ir budeliui tamsoj nusišypsotų,

kad nevilty parkritusio žmogaus
bent jau eilėraštis pasigailėtų
kad žodis tartum sapnas suplazdėtų,

kad virš galvos lyg varpas imtų gaust,
lydėdamas mus vieškeliu dulkėtu
kaip angelas: nuo žemės lig dangaus.

Regėjau vienąsyk

Regėjau vienąsyk,
kaip skrido vaikas.
Prieš tai jis žaidė vienas sau,
kažką kalbėjo,
statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės.
Staiga pašoko,
griebė baltą plunksną,
kuri styrojo įsmeigta į smėlį,
sušuko: "Jeigu taip - aš išskrendu!"
Ir ką jūs manot jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.

Nebuvau aš Paryžiuj nei Romoj

Nebuvau aš Paryžiuj nei Romoj,
Gyvenu aš kaip vėjas kalne
Tiktai dvylika juodvarnių brolių
Vėlų vakarą lanko mane.

Neturiu aš sidabro nei aukso,
Broliai plunksnomis rengia mane.
Jūs nešaukit - manęs neprišauksit,
Neieškokit - paskęsit liūne...

Gal mane kitados jūs sapnavot,
Gal regėjot vaikystės kine,
Per toli, per toli nukeliavot,
Neieškokit - nerasit manęs.

Aš likau jūsų vaikiškoj knygoj,
Sename sename albume.
Aš verkiau, kada vieną palikot
Ir kai vijosi pelės mane.

Kai grūmojo pelių karalaitis,
Kai nuo raganos bėgau piktos,
Palikau aš auksinę kurpaitę.
Tiktai jūs nesuradote jos...

Pakliuvau į voratinklį kreivą,
Tiktai jūs nežinote, ne, -
Septyni alaviniai kareiviai
Išvadavo tą naktį mane.

Kaip aš verkiau, kaip jūsų ilgėjaus,
Kai žaislai, pamiršti rūsyje,
Vieną Joninių naktį išėjo
Ir išsivedė - niekur mane...

Jūratės rauda

Į žydrąjį tolį vis plaukia laivai,
O tu prieš savaitę ir vėl paskendai.
Taip šalta ir tuščia manojoje sieloj,
Ant kokio tu dugno guli, mano mielas?

Ar tu dar sparnuotas, ar siela dar skrenda,
Gal mėtosi prie gastronomo ant slenksčio…
Kalbėjo, kad matė tave prieš savaitę
Nuo Gintaro Kranto nužengiant į laivą.

Kokiuos tu baruos taip darbuojiesi sunkiai,
Lyg senas baudžiauninkas, raudamas runkelius,
Be išeiginių dvi pamainas dirbi
Kas parą, nors kojos ir kepenys virpa.

Jei nebežinai, kur šį rytą prabudęs
Išplauki ant kamščio iš svetimo buto…
Alaus žigulinio drumstąja puta -
Atplauk tarsi marių valdovo dvasia.

Nei Dievas, nei žmonės - aš klausiau - nežino,
Už nuodėmes kokias tave prirakino
Tarsi Prometėją prie Gintaro Kranto,
Kur mėlynas paukštis jau snapą galanda.

Bet Gintaro Krantą jau dažo perkūnas.
Išplauki, Kastyti, išplauki iš liūno,
Kaip žvejo dukra aš mojuoju ant kranto. -
Bet kelio Kastytis atgal neberanda.

Kai tu sušvytėsi melsvąja ugnim,
Surinksiu aš pelenus savo širdin,
Šaka įrašysiu į vandenis Letos:
Jis sudegė čia. Kaip žvaigždė. Kaip poetas.

Lyg birželio palikimą

Lyg birželio palikimą,
Kai visi varpai skambės
Šviesų Tėvo atminimą
Glausiu naktį prie širdies

Tartum vakar pjovėm žolę -
Rytą dalgiai - lyg varpai
Kvies prie žaliojo altoriaus
Pasimelsti pradalgėj

Šventą rytmetį birželio
Lyg nuo vyno apsvaigstu
Blizga sidabru raselės
Ant gėlėtų kilimų

Šviesų Tėvo atminimą
Aš į pradalgę nešuos
Einam Tėve, saulė kyla
Blėsta žvaigždės šuliniuos.

Gal šilumos tik tiek ir buvo

Gal šilumos tik tiek ir buvo
Kiek tilpo vasaros delne?
Nieks balto rūbo nepasiuvo,
Nesiūlė nieks prisėst šalia

Buvai tu nekviestas, nelauktas,
O jei nelauktas - nebrangus
Tą supratai ir pasislėpęs
Verkei lyg rudenio lietus

Aplink kvatojo, gėrė vyną
Prie klėties stūgavo šuva
Naktis juoda tamsa svaigino,
Svaigino žodžių šiluma

O šilumos tik tiek ir buvo
Kiek tilpo vasaros nakty.
Lyg dainoje - sudužo taurė
Ir suklijuot nebegali.

Nieks negers čia garuojančio vyno

Nieks negers čia garuojančio vyno
Ir nevaišins kvapniu cigaru
Šaltą vandenį, lyg palikimą,
Lyg dangaus mėlynumą geriu

Nežinau - ar tave ar šaltinį
Pabučiuoju - o gal tai tas pats?
Tik šiandien tavo lūpos ledinės,
Lyg bučiuočiau vasario žvaigždes.

Ar išdrįsi manim patikėti?
Ar tik man tu šypsais ir verki?
Negaliu meilės vardo atspėti -
Ir arti ji ir baisiai toli…

Eilėraštis Donatui

Kai kitą kart mylėsi
mylėki vien tik ją
ir neieškok pavėsio
jei saulė bus karšta

Kam ieškai įkvėpimo
po svetimais langais
kam tie kvaili žaidimai
manai ji tau atleis?

Ją vieną teturėjai
tą pačią praradai
kodėl iš tavo lūpų
girdėti prakeiksmai?

Ko ašaros nesrūva
per baltus tavo skruostus
jūs esat du laivai
išplaukiantys iš uosto

į skirtingas puses -
ir nieko nepakeisi
be nuodėmės esi
nors nėr tau ko atleisti -

Gegužio šviesią naktį
prašyki atleidimo
ir neišduok jai nieko
ko ji pati nežino

Esi gi vis tik kaltas
šįkart ne prieš tėvynę
sudaužęs pirmą meilę
ir dar ne paskutinę...
(2000m.)

Eilėraštis Samantai

Viską švento ką turėjai
praradai praradai
savo meilės savo saulės
netekai netekai

Karštą sūrią ašarėlę
ar matai ar matai
tavo saulė ašaroja
kruvinai kruvinai

Tavo saulė kaitriai švietė -
debesys ne amžinai
būt nuėję būt atstoję
nekantri labai buvai

Nieko jau nebepakeisi
nei gerai tai nei blogai
kam tie žodžiai skaudūs buvo
kam laiškai tie kam laiškai?..
(2000m.) 

Draugystė prasidėjusi žiemą

Galvojau...
Draugystė prasidėjusi žiemą
netruko ilgai.
kai tylomis išėjai
dar baltavo laukai

Sudeginti laiškai
ir meilė
dar nespėjus pražysti
pavirto nuodėguliais

Nemylėti tavęs truputį keista
bet išvėtyti jau pelenai -
draugystė prasidėjusi žiemą
netruko ilgai

Tačiau...
Draugystė nesibaigia
ne taip, kaip manėm mes
gyvenimo padangėj
viena žvaigždė mus ves

Draugystė nesibaigia
be pabaigos jinai
ar nori, ar nenori -
draugų bendri sapnai.
(2000m.) 

Čigonei pusę karalystės

Čigonei pusę karalystės
nerūpestingu rankos mostu
padovanosiu jei tiktai išburs ji
ko naktį nesumerkiu bluosto

Čigone, pusę karalystės!
išburk tik ko širdis nerimsta
ką reiškia šitokios kvailystės
juk vakar parėjau negirtas...

"O prince nelaimingas mano…
matau tau pakerėjo širdį
princesės monai stebuklingi
ir meilė jau užvaldė visą tavo širdį!"

Ką tu sakai? Buri ką nelaboji
ką apie meilę man tu suoki?
už tiesą siūliau pusę karalystės
o pasirodo tu net burt nemoki...
(2000m.) 

Gėlė ir vėjas

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"

Žiemos pasaka

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai pasnigti.

Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

Pirmasis mano tvarinys

Pirmasis mano tvarinys
Nugulęs gelsvo popieriaus lape,
Kaip paskutinis bučinys,
Palietęs pergamentą veido raukšlėse.
Tad pabandyk suvokti jį,
Pažinti sąmonės atverta būtimi
Tu rakto paieškok į jį
Savais jausmais ir tyra širdimi.

Esu iš ten

Esu iš ten, kur mergužėlę
Žalioj lankoj gali sutikt,
Kur palei upę šieno kaugėj
Gaili lig pat aušros numigt.

Esu ir ten, kur žvaigždės lyja
Rugpjūčio naktimis - kapt, kapt…
Kur po lietaus spalvotą giją
Gali lig pat dangaus surast.

Esu iš ten, kur tėvo dalgis
Pavargęs supas ant šakos,
Kur kasdieninis kaimo valgis
Ir šiltas rūpestis mamos.

Esu iš ten, kur vario varpas
Velykoms prikelia laukus
Kur visą dieną lydi darbas,
O miegas trumpas, neramus.

Esu iš ten, kur šypsos saulė,
Iš ten, kur uždera linai,
Kur naktį vyšnios žiedas skleidžias,
Iš ten, kur kvepia jazminai.

Esu iš ten, kur tarp šilojų
Užmigo upė Kurtuva.
Iš ten, kur kaimo šunys loja.
Iš ten, iš kur ir Lietuva.

Kai aš kalbuosi eilėmis

 Kai širdį mano negandos suspaudžia
kai nemiga vis lanko per naktis
aš pamirštu apie pasaulį
ir pradedu svajoti eilėmis

Tai būna man vienintelė paguoda
ir nebijau kad vėl nauja diena prašvis
aš pamirštu apie pasaulį
kai pradedu galvoti eilėmis

Kai šalta ir tamsu manojoj sieloj
kai Dievas jau nepadeda suvis
aš pamirštu apie pasaulį
ir pradedu kliedėti eilėmis

Ir kai išnyksiu vieną naktį
kai būsiu tarsi praeitis
gailiom raudom tada kalbėsiu
tada kalbėsiu maldomis

Nereikia jūsų man nė vieno
jei norite - užmėtykit akmenimis
neradęs meilės šiam pasauly
ir mirsiu taip - su savo eilėmis…

Bet kol aš dar esu kol dega
manoj krūtinėje širdis
prašau: draugai jūs nesijuokit
kai aš kalbuosi eilėmis
(2001m.) 

Naują popieriaus lapą imu

Naują popieriaus lapą imu
nors rašyt apie ką nežinau
per ilgai dalinaus tuo rimu
per ilgai svetimiems gal rašiau

Parašysiu eilutę tik sau
bus gražiausia užvis man jinai
iškankinta vaizduotė užmigs
aplankys aksominiai sapnai...
(2002m.)