poilsis II

va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
mes jau regim seniai ko visvien neišvengsim patirti
kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal

mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
(aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)

baltas mėnulis

baltas baltų mėnulis virš kopų
tokio dar niekada nemačiau
loja lapė ir šitaip susopa
viskas baigias prapuola tačiau

gal tiesa kad per šimtmečius lieka
ta vienybės skaidra kai žvelgiau
į mėnulį virš kopų ir nieko
negi nieko nelieka daugiau

praeinantis ruduo

vėl saulelė išgaišo
vėl miškais atkeliavo ruduo
poetėliai iškvaišę
dar žiūrėjo kaip dega vanduo

ir lietus prasidėjo
ir nugelto berželio plaukai
ir šviesa nuriedėjo
rudeniop iškeliavo laukai

pasinėrė į Letą
o galėjo dar kiek ir pabūt
kaip prieš dešimtį metų
prieš penkiolika metų turbūt

kai ruduo ir vienatvė
rodės niekad oi niekad nevys
o į temstančią gatvę
išsvyruodavo beržas Širvys

Atverk į savo sielą langą

Atverk į savo sielą langą,
Pažvelk pro jį – stiklai nenuplauti,
Kiekvienas žvilgsnis lyg į dangų,
Kur debesys balti, balti.
Kur paukštis karpo skaidrų mėlį,
Sidabro pušys rymo pilnaty,
Žvaigždė, kur nukrenta į smėlį,
Jos ieškai ir neatrandi.
Tenai, kur marios rėžia krantą
Ir žemė dūsauja nakčia,
Tenai, kur niekas nesupranta
Kalbos – jei siela negyva.
Atverk į savo sielą langą,
Stiklus nuplauki ežerų vėsa,
Tegul kiekvienas, kurs tave aplanko,
Pro jį pamato, kad ji – gyva.
Atverk į savo sielą langą...

Mūsų privati visata

Padovanok dangau man dar truputį laiko
Kad išlaižytų užsibuvusias žaizdas
Linksmybės iki ryto be proto ir be saiko
Pakolei mes dar girdime vieni kitų dainas

Padovanok dangau man dar truputį šventės
Su sąlyga pasenti ir išeit kartu
Gyvenimas tai taurė, kurią smagu pakelti
Ir ligi pat pirmų gaidžių kentėt nuo pagirių

Bet tai mūsų atrasta privati visata
Pilna juodų skylių ir palydovų
Kas atsakys, kas mus pakvietė čia
Kokia meilės kalba ir aprangos kodas?

Padovanok dangau man dar truputį meilės
Aš užsiimčiau eilę ties jos pradžių pradžia
Ach kur ji prasidėjo, ir kada tai baigės
Ach koks gi skirtumas kai už tvoros pasaulio pabaiga

Padovanok dangau man visko po truputį
Saulės, žemės, oro ir rasotų pievų
Jau vėlu, bet leiskite man dar šiek tiek pabūti
Aš šiandien taip arti tavęs, bet taip toli nuo Dievo

Mylinčiųjų vynas

Ta pieva už kalvos nepasibaigia 

linai nugrimzta į upokšnio slėnį 

kur du užsnūdę krūmuos paukščiai 

laimingom savo plunksnom susiliečia 

jie kaip ir mes kaip du balti šešėliai 

kurie lėtai per aukštą žolę plaukia 

jie kaip ir mes pro vienas kitą pažiūrėję 

išgirsta lyg atodūsį lyg balsą 

mes geriam tyrą savo verksmo vyną 

ir du žiedai ištirpsta mūsų taurėj 

ir žiedlapiais sujungia mūsų lūpas 

nebeišvengiamas kaip upės krantas 

nėra dar mūsų mes dar nesam gimę

tačiau kažkur jau krentam

Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu

Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis 

kris su lapais žemyn o sparnai išlenkti 

sušvytės tamsoje kurioje aš budžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

susisukęs švilpynę iš lazdyno žievės 

ir garsai paslaptingi taip tave sužavės 

kaip nemokame mes sužavėti žodžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

ir vanduo tyliai šniokš ir žuvis sumirgės 

saulė leisis ir tavo šešėlis ilgės 

ir ilgėsies kraštų nematytų svečių 

po raudonu šermukšnio medžiu 

atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu 

tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos 

atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos 

aš jų žmogišką balsą girdžiu 

po raudonu šermukšnio medžiu