Maldauju, broliai, popierių taupykim.
Naudokim daugtaškių, taškų daugiau.
Lakoniškiau metaforas tapykim.
Viena kita detalė – ir baigiau.
O mes išsiplėtojome kaip paršai.
Ir ne per vieną žanrą – per kelis.
Ateis diena, kada ne posmui – parašui
(svarbesniam daug!) skiautelės nebeliks.
Regiu aš mylimosios veidą blankų.
Trečia savaitė nerašau laiškų...
Apleistas paštas... O skyrybų blanką
net Kauno turguj nusipirkt sunku!
Dabar kiekvieną spausdinam. Net silpną.
Be pragiedrulio lyrikos lietus.
O reiks juk neštis nevyniotą silkę.
(Jau nekalbu apie tualetus.)
Darbai raudote rauda be ataskaitų.
Tušti ne tik stalai – tušti krepšiai! –
O pats, kolega, šių nelaimių sąskaita
kelintą epopėją jau rašai?
Taupykim, broliai, bent jau testamentui, –
o kas iš mūsų amžinai gyvens!..
Norėsime, kad mus ant marių kranto užkastų.
Ar prie mėlyno Lėvens.
Ir jeigu sielvartingos mano strofos
taip pat priartina prie katastrofos –
pasiaukoti pirmas aš galiu.
Einu į potekstę. Tyliu.
