Sapnuoju kartą, kad einu keliu
ir susimąstęs dainą sau dainuoju.
Aplinkui bitės dūzgia tarp gėlių.
Staiga atbėga pėdsaku manuoju
kažkoks kiaulėnas kostiumu žaliu.
„Būt ar nebūt? – kiaulėnas aimanuoja, –
O gal galvoji – lengva būt kiauliu?“
Žiogai skardena, kvepia apynojai.
Na, ką aš atsakyti jam galiu?
Per kiaulišką jo petį patapšnoju:
„Nespręsime problemų didelių.
O juo labiau, kad aš tiktai sapnuoju.“
