Rašau tau jambais (ką pati matai),
Nes aš laikausi vietinės tvarkos,
Nes laikrodžiai čia eina lygiai taip
Ir šitaip vaisiai krinta nuo šakos.
Čionai ramu ir niekas ne vėlu,
Ir rūpesčiai visi – kitam kažkam.
Sode kasdien lietus tarp avilių,
Ir jau ruduo įsivogė miškan.
Aš draugas paukščiams ir žolėms tapau,
Su krūmais gyvenu kaip su draugais,
O vakar tokį zuikį sutikau,
Kad viens iš kito leipome juokais.
Kai dėl žmonių, tai moku ištisai
Kiekvieną skyrių jų darbų eigos:
Daržai, klojimai, vakarais – balsai,
Ir jie kitos sau duonos neieškos.
O naktimis nustebina mane
Toks netikėtas mėnuo už langų.
Šviesos apsemtam dideliam name
Klausausi vėjo ir neužmiegu.
Tu nori būti mylima? Tai va.
Šiame name (tu jį keistai lankai)
Toks pat komfortas man mylėt tave,
Kaip mėnesienos kupini langai.
Tai ne vienatvė, jeigu ji tokia,
Kai dar aiškiau suvokiamas ryšys.
Juk neseniai mes buvome drauge,
Ir tu laikai dar atminty pušis.
Ir tu turi galvot apie mane,
Nes kam gi ši talpi erdvė aplink –
Su lapais drumzlino vandens klane,
Su debesiu, nuvaromu tolyn?
Kam tąsyk parkai ir takai miškuos,
Kur žvaigždės dangų brauko įkypai,
Kur, lydimi nerealaus kažko,
Du žmonės vaikšto visiškai trumpai?..
Paskui gyvena skyrium ar kartu,
Ar laiškus rašo dideliam name, –
Tai vienas kito ieško žmonės du
Pasaulyje ir vienas kitame.
