Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.
Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!
Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.
Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.
Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.
