Stebėdavau dangų pro skylę stoge.
Buvau tada aštuonmetis lietuvis.
Žinojau tik tiek:
Užsidegęs staiga
Iš dviejų turi kristi
Vienas lėktuvas.
Tik paskui sužinojau,
Kiek daug praranda
Pilotai, krintą į žemę.
Praranda jie viską –
Upes ir dangų,
Ir foto, nešiotą kairėj kišenėje.
Praranda
Mėgiamą švilpaut melodiją,
Šachmatus, išbarstytus ant stalo.
Praranda
Galimybę meluoti,
Galimybę išpirkt savo melą.
O tąsyk man terūpėjo lėktuvai.
Jie nėrė pro dūmus,
Šaudė
Ir degė.
Argi galima buvo
Pražiopsoti šitokį reginį?
Atleiskit, pilotai.
Ką aš galėjau žinoti?
Apie žmogų žinios
Negreitai įgyjamos.
Jūs kritot į žemę –
Vienodi vienodi –
Su epitetu „nebe gyvas“.
