Rudeniškas laiškas

Rašau tau jambais (ką pati matai),
Nes aš laikausi vietinės tvarkos,
Nes laikrodžiai čia eina lygiai taip
Ir šitaip vaisiai krinta nuo šakos.

Čionai ramu ir niekas ne vėlu,
Ir rūpesčiai visi – kitam kažkam.
Sode kasdien lietus tarp avilių,
Ir jau ruduo įsivogė miškan.

Aš draugas paukščiams ir žolėms tapau,
Su krūmais gyvenu kaip su draugais,
O vakar tokį zuikį sutikau,
Kad viens iš kito leipome juokais.

Kai dėl žmonių, tai moku ištisai
Kiekvieną skyrių jų darbų eigos:
Daržai, klojimai, vakarais – balsai,
Ir jie kitos sau duonos neieškos.

O naktimis nustebina mane
Toks netikėtas mėnuo už langų.
Šviesos apsemtam dideliam name
Klausausi vėjo ir neužmiegu.

Tu nori būti mylima? Tai va.
Šiame name (tu jį keistai lankai)
Toks pat komfortas man mylėt tave,
Kaip mėnesienos kupini langai.

Tai ne vienatvė, jeigu ji tokia,
Kai dar aiškiau suvokiamas ryšys.
Juk neseniai mes buvome drauge,
Ir tu laikai dar atminty pušis.

Ir tu turi galvot apie mane,
Nes kam gi ši talpi erdvė aplink –
Su lapais drumzlino vandens klane,
Su debesiu, nuvaromu tolyn?

Kam tąsyk parkai ir takai miškuos,
Kur žvaigždės dangų brauko įkypai,
Kur, lydimi nerealaus kažko,
Du žmonės vaikšto visiškai trumpai?..

Paskui gyvena skyrium ar kartu,
Ar laiškus rašo dideliam name, –
Tai vienas kito ieško žmonės du
Pasaulyje ir vienas kitame.

SAPNAS

Sapnuoju kartą, kad einu keliu
ir susimąstęs dainą sau dainuoju.
Aplinkui bitės dūzgia tarp gėlių.
Staiga atbėga pėdsaku manuoju
kažkoks kiaulėnas kostiumu žaliu.
„Būt ar nebūt? – kiaulėnas aimanuoja, –
O gal galvoji – lengva būt kiauliu?“
Žiogai skardena, kvepia apynojai.
Na, ką aš atsakyti jam galiu?
Per kiaulišką jo petį patapšnoju:
„Nespręsime problemų didelių.
O juo labiau, kad aš tiktai sapnuoju.“

SIELOS RIKSMAS

Maldauju, broliai, popierių taupykim.
Naudokim daugtaškių, taškų daugiau.
Lakoniškiau metaforas tapykim.
Viena kita detalė – ir baigiau.

O mes išsiplėtojome kaip paršai.
Ir ne per vieną žanrą – per kelis.
Ateis diena, kada ne posmui – parašui
(svarbesniam daug!) skiautelės nebeliks.

Regiu aš mylimosios veidą blankų.
Trečia savaitė nerašau laiškų...
Apleistas paštas... O skyrybų blanką
net Kauno turguj nusipirkt sunku!

Dabar kiekvieną spausdinam. Net silpną.
Be pragiedrulio lyrikos lietus.
O reiks juk neštis nevyniotą silkę.
(Jau nekalbu apie tualetus.)

Darbai raudote rauda be ataskaitų.
Tušti ne tik stalai – tušti krepšiai! –
O pats, kolega, šių nelaimių sąskaita
kelintą epopėją jau rašai?

Taupykim, broliai, bent jau testamentui, –
o kas iš mūsų amžinai gyvens!..
Norėsime, kad mus ant marių kranto užkastų.
Ar prie mėlyno Lėvens.

Ir jeigu sielvartingos mano strofos
taip pat priartina prie katastrofos –
pasiaukoti pirmas aš galiu.
Einu į potekstę. Tyliu.

Apie tai, kaip krisdavo lėktuvai

Stebėdavau dangų pro skylę stoge.
Buvau tada aštuonmetis lietuvis.
Žinojau tik tiek:
Užsidegęs staiga
Iš dviejų turi kristi
Vienas lėktuvas.

Tik paskui sužinojau,
Kiek daug praranda
Pilotai, krintą į žemę.
Praranda jie viską –
Upes ir dangų,
Ir foto, nešiotą kairėj kišenėje.

Praranda
Mėgiamą švilpaut melodiją,
Šachmatus, išbarstytus ant stalo.
Praranda
Galimybę meluoti,
Galimybę išpirkt savo melą.

O tąsyk man terūpėjo lėktuvai.
Jie nėrė pro dūmus,
Šaudė
Ir degė.
Argi galima buvo
Pražiopsoti šitokį reginį?

Atleiskit, pilotai.
Ką aš galėjau žinoti?
Apie žmogų žinios
Negreitai įgyjamos.
Jūs kritot į žemę –
Vienodi vienodi –
Su epitetu „nebe gyvas“.

Pradžia

Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.

Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!

Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.

Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.

Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.