Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu,
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip sapnas su manim.
Gal tu šiąnakt mąstai, pravėrus langą?
Surask tą patį žiburį dangaus.
Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.
Ir taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja aušrine…
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.
O priešai krinta, kryžiais pasilieka –
Vis ant kalnelių stoja pakeliais…
Ir ateity – per mano kapą niekad,
Jie niekad niekad nepraeis!
Tik švilpia kulkos, tik ašuotės smilgos,
Tik šaltas vėjas ūžia apkasais,
Draugai atakon siūbtels neužilgo…
O kaip norėčiau kilti su visais!
Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!
Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau…
