Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas ne gėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?
Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“
Po to atlėgusia širdim jau vaikštai.
Kolegė teka – apmaudas ne toks.
Ir tas paukštuitis gali jau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.
Bet atsargiau žiūri į savo vargą,
kai perskaitai po metų žurnale:
„O ką? Ir šiemet paukščių trelės varva,
Ir mums, brangioji, čia stovėt valia!“
O greit pasijunti visai nejaukiai,
nes atsiranda dainių kietesnių:
„Tos paukštės trelės nevarva, o žliaugia!
Stovėsim šičia, ir jokių velnių!!“
